Atsipalaidavom ir tada parėjo. Pavojaus ir bėdos nuojauta.Tai, iš ko pradžioje kikenom.
Parėjo suvokimas, kad šis pavasaris tikrai kitoks. Parėjo su baime, kad keičiasi mūsų gyvenimai ir traukiasi saugumo jausmas. Nors saugumo niekada beveik nebuvo. Bet kai tau vienas po kito griūna visi darbai, supranti, kad ateis diena, kai nežinosi, iš kur gauti duonos. Nes tu gyveni iš to, kad žmonės sueina kartu pasidžiaugt. O kartu jiems sueit nebegalima.
Nes rankų plovimas turbūt nebepadeda. Todėl kai atsiranda kas nors, kas daro suėjimą apie pasidžiaugimą, tu labai tyliai apsidžiaugi. Nes jei garsiai apsidžiaugsi, visi užpuls ir bars, kad tu nesaugai Lietuvos.
Žodžiu suėjome į krūvą aptarti renginio, kuris, tikimės, bus jau tada, kai visi žmonės vėl bus sveiki ir laimingi.
Užsakovė mano metų, aš – savo metų ir mergina, kuruojanti renginį. Mes su savo metais tylim ir klausom, ką jaunimas įdomaus patarinėja. Beplaikstydama savo gražiai teisingus plaukus mums per veidus, ji pareiškia, kad mums reikia normaliai pastraglinti, tada viskas bus gerai.
Aš tikrai noriu, kad viskas būtų gerai, bet kokiu būdu gerumą sustraglinti – aš tikrai nežinau. Be to, ji visa patenkinta pareiškia, kad per šį mėnesį jai viskas normaliai susikonektino. Čia jau ir užsakovė atsisuka į mane. Aš šypteliu lyg parodydama, kad man viskas aišku ir todėl nesustokim ties smulkmenom.
Mano bendraamžė nurimsta ir abi panirstame į žodžių jūrą. Mane iš karto parbloškia devintoji banga, su kuria gaunu gurkšnį. Nes pasirodo, mergaitė pagrindiniu uždaviniu laiko susikalbėjimą su spikeriais, nes mes, pasirodo, turim nebemažai trendų. Ir išvis, ką aš apie tai galvoju?
Aš sunkiai apatinį žandikaulį prispaudžiu prie viršutinio. Dvi poros akių žiūri į mane. Aš nė karto nesu sutikusi nė vieno trendo ir nekalbėjau su spikeriu, o apie straglinimą išvis pamirškim.
Ir iškyla dilema. Aš tikrai nesuprantu, apie ką vyksta kalba. Įtariu, bet nesu garantuota. Ir kažkodėl nenoriu pasirodyti visiška neišmanėlė. Nors jaučiu, kad taip atrodau. Bandyti vaidinti, kad supratau, kvepia pavojumi. Kad bandydama atsakyti į klausimą apie planetų sukimosi amplitudę, pradėsiu kalbėti apie karvės pieno riebumą. Nes juk neišmanau tų keistų žodžių ir jų prasmės! Aš ką?! Beviltiškai pasenau?! Ar nebepataikau į ritmą? O tos abi laukia! Nes vis dar žiūri.
Ir tada išgelbsti humoras. Lengvas pokštelis, kuris visai kitu kampu šauna link to, kad įdomu sužinoti, koks galėtų būti oras per renginį?
Išsivartau kaip karkvabalis, galų gale atsistojęs ant kojų. O juk reikėjo turbūt atsistoti ir paprašyti, kad ji visa tai pakartotų didesnėm raidėm ir lietuviškai.
Kad pabandytumėm pasikalbėti normalia žmonių kalba, kuri būtų mums visiems aiški.
Iš to pokalbio buvo vienas didelis pliusas. Užsakovė sakė, kad girdėjusi jog viena įžymi aiškiaregė pasakė, kad balandžio pradžioje mes, žmonės, nugalėsim virusą. Žiniuoniais aš nelabai tikiu, bet ši žinia mane nudžiugino. Nes noriu tikėti. Kad žmonės nebesusirgs ir pradės normaliai kalbėtis.
