Prieš mane poliklinikoje stovi moterėlė, kuri vis spurda, nes jai rūpi pažiūrėti atgal, man už nugaros. Nesuprantu, kodėl gali rūpėti, kiek žmonių stovi už tavęs, bet mano žvilgsnį visiškai prikausčiusi neįtikėtina detalė. Iš moterėlės megztos beretės kyšo nenuplėšta kaina ir suprantu, kad trys eurai už šį sukrypusį, beformį grybą, yra tikrai per daug.
Kai priartėja jos eilė, ji taip dažnai dairosi atgal, kad nuo etiketės makalavimosi prieš nosį darosi nebegera. Beveik visa sulenda pro registratūros langelį ir kažko nežinodama, atsisuka ir žiūrėdama vis į tą patį tašką, pakviečia kažkokį Artūriuką. Net neatsisukdama suprantu, kad močiutė atsivedė anūką pas daktarus ir dabar reikia jį parodyti. Štai kodėl ji taip dairėsi atgal, kad išdykėlis Artūriukas nepabėgtų nuo močiutės.
Kai kažkas stumteli mane taip, kad pasisuku keturiasdešimt laipsnių kampu, suvokiu, kad susidūriau su nenusakoma jėga. Nes mane pastūmė pilvas. Didelis, didelio vyro pilvas. Aptemptas ryškiai dvejomis išmieromis per mažu megztuku ir trimis išmieromis per trumpomis rankovėmis. Tai buvo Artūriukas. Amžius toks, kad už kokių dvejų metų drąsiai galėtų švęsti keturiasdešimt kaštonų šventę.
Supratau, kad jis neteko vairavimo teisių ir dabar reikia praeiti medicininę komisiją. Mama-močiutė lyg skiedrelė makaluodama kojomis ore, į langelį lyg atsiprašydama pasakojo, kaip sūnus neteko teisių. Seselei buvo neįdomu, o mes visi girdėjom, koks negeras pasaulis. Kokie blogi policininkai, kokie neteisingi įstatymai, kokie bepročiai ir skundikai kaimynai, ir iš viso – kaip galima tokioje valstybėje gyventi, kai pilni kalėjimai žmonių, kurie ten sėdi vien todėl, kad gynė moters garbę.
