Tai taip, kaip koks priešų šnipas arba atsargus meilužis lankosi pas nepažįstamas vienišas moteris, nes užimtos turi vyrus, kurie išsikviečia visą santechnikų brigadą. Vyrams atrodo, kad jei pats negali sutvarkyti, tai reikia kviesti daug vyrų, kad žmona matytų, jog vienam tos problemos tikrai nepavyktų sutvarkyti.
Stasiui dar reikia dairytis, kad kokia pikta bei pavydi kaimynė nepaskambintų kur reikia ir neįduotų jo vizitų neleistinoje vietoje. O tokių akių juk dabar pilni langai. Todėl tas darbas ir gyvenimas darosi toks sudėtingas. O dar ta kaukė ant veido... Stasio žmona pasiuvo ją tokią kažkokią gan didelę. Vos nesiremiančią į antakius ir vis krintančią žemyn. Jis darbe šiuo metu gavo pravardę. Dėl jos ar dėl ko kito, jį dabar draugai vadina Zoro. Kaukėtas, paslaptingas santechnikas, gelbėjantis moteris iš bėdos. O pas moteris bėdų visada kalnai. Nes jei jų nėra, „jos pačios jų prisigalvoja“.
Ką tik prabraškėjo pro šalį tėvo diena.
Ką tik prabraškėjo pro šalį tėvo diena. Plyšdama per siūles, nes išaugo iš įprasto standarto. Todėl visi nusprendė, kad įkėlus tėčio nuotrauką į feisbuką ir parašius, koks jis nuostabus, sveikinimas bus kaip ir pavykęs. Kokia situacija, toks ir sveikinimas.
Stasio klausiu, kaip jį pasveikino dukros. Tas tik numojo didele kaip meškino ranka ir nesusilaikęs riebiai nusikeikė. Pasirodo, jo visa šeima dirba nuotoliniu būdu. O ta šeima - visos moteriškės, pakibusios ant kompiuterių. Įėjo į namus ir tiesiai į virtuvę - valgyt žmogus po darbo nori.
O ten žmona plaikstosi rankomis, varto akis ir veja galvos makalavimais jį lauk, nes jai, matote, susirinkimas. Eina į didįjį kambarį. Vyresnėlė kaip gyvatė šnypščia ir žvairuodama akimis rodo link durų, pro kurias jis turi dingti, nes jai reikia baigti užsakymą su užsakovu. Eina į miegamąjį pralaukti ant lovos, kol apetitas sumažės ir židinio sergėtoja leis jam grįžti į virtuvę, o ten mažylė! Purto savo galvelę, kad net visi auskarai ausyse dzingsi. Tipo, „išprotėjai, tėvai?! Man gi egzai ant nosies!“
Išėjo tada Stasys į kiemą ir sėdėjo pašiūrėje.
Išėjo tada Stasys į kiemą ir sėdėjo pašiūrėje. Man sakė, kad kokią valandą. Kol žmona paskambino, kad jis jau gali pareiti, nes visos baigė darbus. Kad išvirė makaronų ir dukros jį nori pasveikint su Tėvo diena. Stasys žmonai prisakė daug negražių dalykų. Kur dėt tuos makaronus ir koks jis, atsiprašant, tėvas, jei jam nebėra vietos namie.
Nors nei žmona, nei dukros čia nekaltos. Čia naujas gyvenimas diktuoja naujas taisykles. Lyg jau ir pareina tas anas gyvenimas, kurį ankščiau gyvenome. Jis pareina, bet mes jau nebe tokie. Ir žaidimo taisyklės kitos. Reiks kažkaip kitaip.
O ką daryti tiems, kurie jau nebepapuls į tą traukinį? Nes kojos labai skauda ir matai, kad kiek besivytum, nebeįšoksi į paskutinį vagoną. Ateina naujas išbandymų metas. Per atstumą. Iš toli. Palengva. Gavom atokvėpio valandėlę, o dabar dairykimės ir taikykimės. Prie gyvenimo, prie žmonių, prie pasaulio.
Padėkim vieni kitiems.
Padėkim vieni kitiems. Žiūrėdama nuostabiam savo dėstytojui, kuris teturi laidinį telefoną, į akis, galvoju kuo galėčiau jam padėti. Nes jis bijo šio, naujų bendravimo taisyklių prifarširuoto pasaulio. Nuostabus specialistas ir žmogus, kuris nori matyti studento akis ir girdėti jo tariamą žodį. Noriu jam padėti, o nežinau kaip. Nes ir man juk kažkas turi padėti prisitaikyti. Nes ir aš iš ten. Kur buvo viskas šiek tiek kitaip. Iš inercijos, iš nuojautos ir improvizacijos. Nes ir man skauda tą vienintelį pirštą, su kuriuo išbarškinau šį tekstą, kurį dabar jūs skaitote.
Padėkim vieni kitiems. Tie kurie žino, tiems, kurie nebesupranta. Nes ateis laikas, kada kažkas ir jums išties ranką, kad spėtumėte į traukinį, kuris veža į šviesią ateitį. Aš vis dar tikiu, kad į šviesią.
