– Violeta, pokalbį pradėkime nuo emocijų: kaip pasijautėte tada, kai į rankas paėmėte teatrologijos magistro diplomą?
– Niekaip (juokiasi). Man diplomas ir yra tik popierius, kurį laikau rankoje. Iš tikrųjų jį atsiverčiau tik po dviejų parų ir pagalvojau – o jeigu ten būtų tuščia? Šiaip aš jo neatsiverčiu. Man pats rezultatas niekada nėra toks mielas kaip procesas. O diplomas... Patys pagalvokite – man yra tiek metų, kad jis man nebūtinas, man jo nereikia.
Tai yra viena iš mano gyvenimo mokyklų. Ne dėl diplomo ir stojau, o todėl, kad žmogus visą laiką turi atnaujinti save ir visai nesvarbu, kokiu oru – ar tai žiniomis, ar tai patirtimi, ar tai naujomis galimybėmis, naujais siekiais. Jis turi visada save atnaujinti, nes stovintis vanduo genda ir kada tu neturi jokio įplaukiančio šaltinio, po kiek laiko prie tavo vandens niekas neateis.
– Tuomet pereikime prie proceso, kuris jums yra mieliausias. Kokie buvo tie dveji studijų metai?
– Dabar žiūrėdama atgal į tuos dvejus metus norėčiau uždėti dainą „Aš pavydžiu sau“. Aš iš tikrųjų pavydžiu sau.
Kai jaunos mergaitės pasigimdo kūdikį, kas atsitinka? Jos nelabai supranta, po to įvykio norisi lakstyti laukais pasileidus plaukus. O kada moteriai daugiau metų, ji įvertina kūdikio gimimą ir jo svarbą, supranta, kad kiekviena akimirka yra stebuklas.
Lygiai taip pat su mokslais. Kada esi 18-metis, norisi studentauti (ne studijuoti) ir pagrindinis tikslas yra apgauti dunduką dėstytoją, nusirašyti, negauti skolų, gauti geresnį pažymį ir išlėkti su chebra į laukus. O kai esi su metais, vertini tą dalyką, vertini tai, kad gauni naujus žmones, atrandi džiaugsmą, bendravimą, ypač šiuo laikotarpiu.
Ir kai dėsto dėstytojas, kuris yra už tave jaunesnis, bet labai protingas, ir su tavimi elgiasi kaip su draugu, tu nieko nebijai. Palyginus su bakalauro studijomis, aš nebejutau baimės. Aš džiaugiausi ir tiesiog gėriau kiekvieną akimirką taip, kaip dykumoje ištroškęs žmogus geria vandenį. Neatsimenu, kada jaučiau tokią palaimingą būseną, kai nušoki nuo buities, kai tampi laisvas, važinėji autobusais.
Aišku, iš pradžių buvo baisu, kai nusiperki talonėlį ir jį braukai pro tą aparatą, nežinai, kaip, o visas autobusas tyliai į tave žiūri (juokiasi). Bet aš nemoku, aš važinėjau mašinomis! Lygiai taip pat, kai įlipu paskui keturias bobutes į autobusą, ir po jų parodytų pensininkų pažymėjimų išdidžiai atkišu savo studento pažymėjimą. Vairuotojas žiūri jį, varto varto ir tyliai paburbuliuoja sau po nosim: dar tokio durno invalido pažymėjimo nemačiau. Ir aš atsisėdu, o jis supranta, kad nesu sena, bet galvojo, kad ten neįgaliojo pažymėjimas, nes nesu panaši į studentę. Taip, aš sutinku.
Bet tai, ką aš gavau, yra naujos žinios. Lygtais kas būtų perpylęs kraują. Kodėl vyresnio amžiaus žmonės taip bijo mokytis? Jie bijo apsijuokti ir nežinoti, bet kada tu supranti, kad gali sau leisti klysti ir pasakyti aš nesuprantu, padėkite man, tada viskas susitvarko. Baisiausia, kad mes norime būti protingesni, nei esame iš tikrųjų, ir slepiame tai, ko nežinome. Kada pradedi leisti sau daryti mažas klaidas ir iš jų mokytis, tada viskas sustoja į savo vėžes.
– Minėjote, kad mokslai davė ne tik žinių, bet ir naujų pažinčių. Kaip sekėsi susibendrauti su kursiokais?
– Tą dieną Klaipėdos universitete magistro diplomus gavo 600 studentų ir visi 600, galiu garantuoti, pavydėjo mūsų kursui. Gražiausia buvo, kai kartą universitete sutikau vieną pažįstamą klaipėdietį, kuris pasakė: žinai, apie jūsų kursą eina legendos, kad jis kažkas nerealaus. Nes mes mokėmės sąžiningai, darėme daugiau, nei galėjome, važinėjome po Lietuvą, žiūrėjome visus spektaklius, kiek buvo įmanoma. Sakė, kad niekas dar taip negalėjo ir nenorėjo mokytis.
Ir kai buvo diplomų įteikimas, visi sėdėjo, o mes vieninteliai šeši šokome prieš sceną, ištempėme rektorių šokti kartu. Tai buvo džiaugsmo fiesta, mes tą darėme taip džiaugsmingai!
Įdomiausia, kad tai buvo 30 laida, jubiliejinė, ir visuose Klaipėdos laikraščiuose iš tų 600 studentų buvo mūsų kurso nuotrauka. Tai, man atrodo, atsakymas yra. Buvome sujaudinti, bet ne dėl to, kad džiaugėmės, jog baigiame. Mes džiaugiamės todėl, kad esame.
Mes žinome vienas kito gyvenimus. Mūsų viena kursiokė jau šiandien turėtų gimdyti, todėl ne ramybėje esame. Mūsų kurse yra ir keturių vaikų mama, kuriai sunku buvo ir dirbti, ir su vaikais užsiimti. Čia buvo kaip šeši muškietininkai – vienas už visus ir visi už vieną. Aš niekada nesu to pajutusi.
– Ar daug sunkumų, iššūkių pasitaikė kelyje? Sakėte, visiškai nieko nebijojote, tai negi net prieš egzaminus nejautėte jokio streso?
– Nė viename egzamine aš nesijaudinau. Apie tai, kad nerealūs dėstytojai, nebekalbėsiu, nes tai buvo Dievo dovana. Pas mus atsiskaitymas niekada nebuvo vadinamas egzaminu – mes tiesiog kalbėjomės ir dalijomės savo žiniomis. Apie tai, kad čia baisus egzaminas, nebuvo jokio suvokimo.
O iššūkiai buvo kiekvienam asmeniškai, nes šitas laikotarpis visiems buvo žiauriai sunkus. Baisiausia, kad per dvi sesijas negalėjome būti kartu, kartu kalbėtis, sėdėti, jausti vienas kito energiją. Zoominės sesijos mums buvo tikrai skaudžios. Ir kiekvienas kažką išgyveno. Pavyzdžiui, mano kursiokas Remigijus Žiogas yra renginių vedėjas, ir jam staiga viskas sustojo, nežinojo, iš ko gyventi, kaip daryti, ką veikti. Tikrai buvo daug sudėtingų dalykų.
Aš patyriau didžiulius išbandymus, kai susirgo mano tėtis. Vėliau vyko egzaminai ir aš tuo pačiu metu jį palaidojau. Tada buvo toks momentas – kam man viso to reikia? Aš net galvojau apie tai, kad nebenoriu nieko. Tada visi mane puolė: mes už tave parašysim, padarysim viską, tiktai tu nepasiduok, sakyk, ką reikia padaryti. Kursas mane sukniubusią pakėlė.
Ir aš pabaigiau. Nors buvo momentas, kai nenorėjau nieko. Čia buvo išbandymas. Žinot, kaip yra chemijoje – baltas lakmuso popierėlis išryškėja priklausomai nuo to, ką užpili. Tai mano lakmuso popierėlis buvo studija pasitikrinti žmones, pasitikrinti save, atsirinkimas to, ko man nereikia. Tada lieka esmė. Mūsų santykiai yra kaip agurkas. Agurke – 80 procentų vandens ir tik 20 procentų pačios masės. Kada išbėga vanduo ir lieka esmė, tada tu supranti, kas tau yra svarbu.
– Pasakojote, kad jūsų kursas buvo pavyzdinis, stropiai mokėsi. Tad koks buvo jūsų baigiamasis darbas ir kokio įvertinimo už jį sulaukėte?
– Mokiausi faktiškai vien dešimtukais. Tai yra juokinga, atsižvelgiant į mane, kad atrodau truputį plevėsa (juokiasi).
O mano darbas buvo „Spektaklio „Žaldokynė“ fenomenas ir recepcija“. Fenomenas spektaklio, kuris 62 metus buvo scenoje. Tai komedija, ir tuo jis susijęs su mano stiliumi. Todėl man buvo įdomu, kas ten per spektaklis. Aš fiksavau, kalbėjau su aktoriumi Adolfu Večerskiu, rinkau informaciją. Apie jį rašoma, kad tai ilgiausiai vykęs spektaklis, bet daugiau žinių, išskyrus vieną kitą straipsnį, nebuvo.
Be to, čia yra mano asmeninių patirčių. 2010 metais kartu su a.a. Vytautu Šapranausku vedėme Žagarės vyšnių festivalyje šventę ir niekas net nežinojo, kad tą dieną buvo rodomas paskutinis „Žaldokynės“ spektaklis. Ir aš jį mačiau. Po to jo jau nebeatnaujino.
Iš mano patirčių ir matymo, kaip žmonės žiūri šį spektaklį, viskas ir išplaukė. Kaip roko grupės koncerte žiūrovai kartu kartoja dainos žodžius, taip „Žaldokynės“ scenoje aktoriai vaidina, o žiūrovai kartoja žodžius. Apie tą fenomeną ir rašiau.
– Tai gavote dešimtuką?
– Ne, negavau dešimtuko... Pritrūko. Todėl, kad ilgą laiką man buvo duobė, nes likus mėnesiui – tėčio laidotuvės ir viskas. Galėjau parašyti ir daugiau, nes tuo metu man buvo tikrai labai prastai. Labai.
Ir dėl to, kad gavau devintuką, labai džiaugiuosi. Visi taip stebėjosi, nes per visus dvejus metus neturėjau vien devintuko – vien dešimtukai. Tačiau aš buvau palūžusi. Kai prisimenu, tai galvoju, kaip vis dėlto mane užgrūdino tie dveji metai. Ir jeigu ne visi tie mokslai, man pakilti būtų buvę daug sunkiau. Nes kada dirbi, esi priverstas negalvoti apie tai, apie savo netektį, bėgi nuo savo egoizmo.
– Net ne vienus mokslus tuo pačiu metu krimtote.
– Studijavau teatrologijos magistrantūrą, o kitame fakultete mokiausi psichologiją, pedagogiką ir didaktiką. Ir dar tuo pačiu metu baigiau kūrybinio rašymo kursus. Didaktika tęsėsi metus, o kursai vyko zoome. Juos lankiau, nes dabar labai daug rašau ir man reikia sistemos. Gražiai bendravome su Gabriele Labanauskaite, kuri man labai daug davė. Rašyti aš lyg ir galiu, moku, bet man reikėjo profesionalo pagalbos, kad galėčiau sustyguoti kryptį.
Esu labai laiminga. Tie dveji metai man buvo intensyvūs visomis prasmėmis. Dabar duosiu sau šiek tiek pailsėti, nes mano gyvenime artėja dar vienas išbandymas, apie kurį vėliau parašysiu. Jis irgi gana didelis. Turiu planų kokiems penkeriems metams į priekį. Duok Dieve, kad tik šitas pasaulis neužrakintų durų ir nepasakytų ateik vėliau. Aš neturiu laiko ateiti vėliau, man kiekviena akimirka yra labai brangi. Gyvenimą vilkolakio kąsniais ryju, kad tik nepaspringčiau.
– Šįkart tie planai – ne mokslai?
– Darbai, išplaukę iš mokslų (šypsosi). Panaudosiu įgytas žinias, visa tai, ką gavau. Visur yra tęstinumas, vis tiek viskas mūsų gyvenime yra susiję.
– Pabrėžėte, kad šis diplomas – ne tik jūsų, bet ir jūsų tėčio. Kaip jis prisidėjo prie jūsų studijų? Ar labai laukė, kol dukra gaus dar vieną diplomą?
– Jam iš viso buvo svarbu viskas, ką aš darau. Jis buvo pats didžiausias mano kritikas. Sėdėdavo, burbuliuodavo, kartais būdavo net baisu, kai per paskaitas garsiai reikšdavo mintis (juokiasi). Ir, beje, labai vietoje ir labai teisingi pastebėjimai, tokio aštraus proto! Kadangi jis būdavo aklas, aš negalėdavau jam ten mirksėti zoome, tik ranką spausdavau, o jis garsiai sakydavo: kam čia spaudi ranką, ko tu čia spaudi! Aš tik: patylėk, taip negalima.
Ir man labai skaudėjo širdį, kai pasiėmiau diplomą, įsėdau į mašiną ir pirma, ką padariau – paėmiau telefoną, kad paskambinčiau tėčiui, kurio jau nebėra... Tada apsiverkiau. Ir tada supratau, kad diplomas – ne per pusę, o man vienai. Ir man jo per daug, šiuo atveju per daug, man vienai per sunku pakelti. Aš tiktai gydausi po netekties, labai pamažu, labai mažais žingsneliais, skaudėdama. Būna, medalį skiria vaikams ar dar kažkam, bet šitas diplomas yra tikrai tėčiui.
Jis man sakydavo: o tu pasakyk, kam tau diplomas? Sakau: nu, taigi tau parodyti. Sako: taigi aš aklas, nieko nematau. Tu supranti, kaip yra, svarbiausia ne tas popierius, o tai, ką tu gauni. Bet tai, kad tu pradedi rašyti, yra gerai, nes iki šiol tu tiktai virpinai orą savo kalbom. Mane išvadindavo oro virpintoja, todėl, kad mano profesija – kalbėti. Sako, ačiū Dievui, dabar bent kažkas konkrečiau, pradėsi rašyti (juokiasi).
Ir man kas dar liūdniausia... Daug spektaklių žiūrėdavau, rašydavau kritinius straipsnius, tai pirmas žmogus, kuris išklausydavo mano rašinių, būdavo tėtis. Aš jam skaitydama pati girdėdavau, o dabar man liūdna, kai parašau, skaitau garsiai ir galvoju – o ką jis pasakytų? Pasakydavo visaip: oho, čia tu per daug riebiai užrėžei, gausi velnių. O kitą kartą: labai gerai, tvarkoj. Pats geriausias įvertinimas buvo, kai vieną kartą aš kažką perskaičiau, o jis pasakė: Erlickui slėptis po lapais.
Tai va. Vienu žodžiu, meilė nugali viską (šypsosi).
