Mano draugė dirba vaistinėje. Gyvena su senais tėvais ir savo šeima. Kalbuosi su ja vakarais, nes ji save izoliavo. Gyvendama kartu, gyvena viena. Vakar su savo paaugliu sūnumi ji kalbėjosi per duris. Sėdėdama ant žemės vienoje durų pusėje, o jis kitoje. Nes neaišku, ką ji iš vaistinės parsineša namo. Kokią dovaną iš tų kelių šimtų ligonių.
Kalbėjo apie tai, kuo jis bus, kai užaugs. Klausiau, kaip ji jautėsi. Sakė, kad sunkiai, nes verkė labai tyliai, kad jis neišgirstų. Neišgirstų jos baimės ir skausmo.
Neišgirstų jos baimės ir skausmo.
Savo mamą tai matė. Ji buvo šiltnamyje. Per stiklą paglostė jos ranką. Kalbėjo ką reiks daryti su bitėm. Tėčio nematė, nes jis po sunkios ligos. Tą labiausiai saugo.
Vyrui atveža pirkinius, palieka už durų, kartu su pirštinėmis ir dezinfekuojančiu skysčiu.
Aš klausausi jos gyvenimo lyg žiūrėčiau fantastinį filmą. Apie grėsmės nuojautą. Klausiu ar to tikrai reikia ir man? Aš juk nebendrauju su ligoniais? Pasirodo reikia. Nes neaišku su kuo aš bendravau ir nežiūrint, kad jaučiuosi gerai, galiu būti viruso nešiotoja.
Šaipytis iš viruso pasekmių galėsim, kai viskas bus praeity.
Šaipytis iš viruso pasekmių galėsim, kai viskas bus praeity. Kai išlaidosim silpnuosius. Dabar reikia suprasti, kad tai rimčiau negu rimta.
Kiek įmanoma labiau būti bekontaktėje aplinkoje.
Kalbame, kad gerai bus pabūti namuose. Kad virusas mums išeis į naudą. Galėsim pamąstyti, pailsėti. Paskaityti, pažiūrėti televizorių. Bet, KOKĮ paskaityti?!? KOKĮ pažiūrėti?!? Kai plaukai piestu stojasi ir nieks į galvą nelenda, išskyrus – kas bus toliau?
Mano senas tėvas atsidusęs pasakė, kad išgyvens tik tie, kurie išeis į miškus. O pats, man nematant, pas kaimynus. Susipykom. Niekaip neišaiškinau, kad kaimynas ne todėl blogas, kad aš taip sugalvojau, o todėl, kad jis pats to nežinodamas, gali jį užkrėsti. Kuo ankščiau suprasime, kad sustabdyti pandemiją galime, tik išlaukdami vienoje vietoje, tuo greičiau viskas baigsis.
Nes esame senukų tauta. O mums gresia juos visus ankščiau laiko suguldyti į žemę, neleidžiant net draugams ateiti atsisveikinti. Jei jums negaila savo vaikų be senelių, tai prašom! Šliaužiokit kur papuola, juokdamiesi likimui į akis.
O paskui žiūrėkit savo vaikui į akis, kai jis jums pasakos, kad neatsimena senelio veido ir negirdėjo močiutės lopšinės. Žinokit šalia yra žmonių, kurie nesupranta, kas vyksta. Bet jei jūs skaitote šiuos žodžius, reiškia esate pasaulio judesy ir žinote daugiau.
Nereikia gąsdinti nebūtais dalykais, bet padėti nepajėgiems – privalote! Ir... išlaukti. Išlaukti, kad tai bent sustotų. Jei mes sustosime tai ir tas siaubas turėtų apstoti. Mes negalim vien dėl mūsų kvailo noro blaškytis, barstyti tas velnio sėklas tiems, kurie nepajėgūs nuo mūsų apsiginti.
Būkite ramūs, protingi.
Saugokit save ir kitus. Ir turėkime viltį, kad mes pajėgsime įveikti tą siaubą ir būsime stipresni. Vien dėl mūsų vaikų, kurie tikrai už mus bus protingesni.
Vilties ir ramybės.
