Tai štai dabar jų vėl gausa. Net, pasakyčiau, perteklius. Vėl per žmones nesimato miesto. Smalsumas mane nuvedė į miesto centrą, kur neatsispyriau pagundai pavėpsoti į skandalingąją smėlio dėžę prieš buvusius KGB rūmus.
Cypaujančių vaikų džiaugsmai, murkiančių paauglių, sukritusių ant vieno gulto selfinimasis ir, žinoma, politikai. Kurie per pusvalandį kaip fabriko pamainų darbininkai keitė viens kitą šalia pliažo užrašo. Kas su tuščiu kibiru, kas su žaisliniu kastuvėliu, o kai kas naudodamas tik pliką savo žavesį. Viską suprantu. Juk artėja rinkimai ir tai suaugusių politikų žaidimai smėlio dėžėje.
O tada važiavau puikiai žinomomis senamiesčio gatvėmis ir įstrigau. Ten, kur noriu važiuoti, ten negalima. Restoranas po atviru dangumi.
Ten, kur buvo draudžiama, ten prašom – visos durys atvertos. Blūdinėjau šlapiomis rankomis sukiodama vairą ir galvodama, kiek aš pažeidžiau kelių eismo taisyklių. Ir gatvėje-kavinėje vos neatsirėmiau į einančią porą. Iš nugaros negaliu pasakyti koks amžius, bet toks jau subrendimo epogėjus. Kai žinai, ko nori, bet dar ne viską gali. Tačiau iki pensijos dar ilgai teks vargti.
Vasarinis pusplikis apsirengimas. Jis – stambus dominuojantis patinas, o ji – tokia maskatuojanti skiedrelė. Kodėl maskatuojanti? Nes jie turėjo tik vieną sąlyčio tašką. Jo platus delnas buvo apėmęs jos siaurą kakliuką ir jis stipriai spaudė tą jos vietą, be jokių šansų pabėgti. Kaip užburta žiūrėjau į tą vedimo būdą, nebebijodama būti nubausta už taisyklių pažeidimą.
Kai jis pasisukdavo pažiūrėti į šoną, pasukdavo ir jos galvytę. Kaip koks Karabasas Barabasas, demonstruojantis visiems savo lėlę. Abejoju, ar ji pati būtų sugebėjusi tuose gniaužtuose tai padaryti savarankiškai. Žiūrėjau į jos kojas ir man pasirodė, kad jos makaluojasi ore. Skrajojanti mergaitė. Kaip drugelis. Jei nematysi tos geležinių pirštų apyrankės ant kaklo.
Kodėl jis ją taip laiko? Kad visiems parodytų, kad tai priklauso jam? Kad jei kas nemato, su kuo jis miega, tai jis gali pakelti aukščiau, kad parodytų?
Kodėl jis negali paprasčiausiai paimti už rankos? Kaip vaiką, kurį norisi globoti? Nes moterims patinka, kai jas globoja. Visoms. Be išimties.
Aš manau, kad tai mergaitei skiedrelei gal ir visai nieko, kai taip veda? Priprato? Patogu? Kad nereikia pačiai galvoti ir žiūrėti kur eiti? Bet man visa tai priminė vaizdą, kai kaimynė, šitaip už sprando paėmusi kačiuką, baksnojo snukeliu į jo privarytą balą.
Ir vis klausinėjo kačiuko, ar jis mato ką pridarė. Aš buvau vaikas, bet net aš supratau, kad kačiukas ne tik matė, bet ir pajuto snukeliu, ką jis pridarė. Kažkokią panieką moteriai pajutau šitame vedimo procese. Pasigedau pagarbos.
Pagarbos moteriai pasigendu daug kur.
Jau nuo ketverių metų savo sūnų pradėjau mokyti „pagerbti moterį“. Tai reiškia – pabučiuoti ranką. Vyresnei moteriai, kuri verta pagarbos, kaip padėką už tai, kas ji ir kokia ji. Kodėl taip dariau, nors primuškit, nežinau. Nežinau, kas atsitiko, kad aš taip mokiau savo mažą pyplį.
Ir jis tai darė. Moterys, visos išraudusios, raudavo savo delnus jam iš rankų, supratusios, ką jis joms daro. Ir taip raudavo, kad mano vaikas vos nenuskrisdavo už jūrų marių. Jos baisėdavosi ir šaukdavo, kad kas čia dabar darosi ir kad baigiam šitas nesąmones. Kai jis paaugo, vis tiek taip darydavo. Bet jau savo nuožiūra.
Ir kartą man pasiguodė apie tai, kaip jam gaila moterų. Kaip jos išsigąsta, kai tu jai pabučiuoji ranką. Kaip pradeda šaukti. O galų gale pradeda klausinėti, ar jis ne lenkas. Nes lenkai iki šiol moterims bučiuoja rankas. Nes jos ponios. Ir mano vaikas kelis kartus norėdamas nuraminti sumišusią moterį pasakė, kad jis lenkas. Kad jį taip mokė. Moteris nurimo. Prieš tautos tradicijas nelabai paburbuliuosi.
Nežinau kodėl, bet visada pasimetu prie parduotuvės ar degalinės durų.
Artėdama pamatau jauną ar vyresnį vyrą, su kuriuo paraleliai vienodai artėjam prie savo tikslo. Ir visada spusteli kažkokie šalti, nematomi pirštai širdį, kai vyrukas pagreitina žingsnį, kad paskubėtų. Kad prilėktų prie durų ir pirmas įsprūstų į vidų.
Ir įsliūkinu į vidų iš paskos kažkokia nubrokuota. Tokia sena, negraži, antrarūšė. Kuri neverta pagarbos, kad jai atidarytų duris. Nors ir be šypsenos. Tiesiog įleistų mane pirmą vien dėl savo saugumo. Kad aš patikrinčiau, ar tam jaunuoliui ten, viduje, negresia pavojus.
Kas turėtų mokyti jaunuolius pagarbos moteriai? Vis tik manau, kad tėvai. Ypač mama. Ta, kuri buvo gerbiama savo šeimoje ir savo vyro.
Ir ta, kuri iš niekur to nesulaukė, nors norėjo. Todėl savo sūnų moko, kaip tikras vyras turi gerbti moterį. Bet kokią. Už tai, kad ji tokia yra. Su savo sudėtinga misija šioje žemėje.
Mokykloje irgi pasigendu disciplinos, kurioje žaidimo forma vaikai mokytųsi pagarbių santykių vienas kitam.
Kad jaustųsi smagiai ir gerai. Kad jaunuoliui, kuris užbėgo man už akių ir prieš pat nosį įsprūdo į degalinę, nereiktų jaustis kvailai, kai išeinant iš jos aš, pagyvenusi, išsišiepusi moteriškė, pripuolusi jam atidaryčiau plačiai duris, palinkėdama laimingo kelio ir dienos.
