O tada mums labai norėjosi apie Tai sužinoti. Pamatyti akies krašteliu. Ir net nebijant nukentėti, kaip nukentėjau aš septintoje klasėje, kai pralindau į kino salę pažiūrėti „Romeo ir Džuljetos“. Mane tada pagavo biologijos mokytoja. Svarstė mokykloje. Mokytojų ir tėvų komitetas. Mano tėtis buvo komiteto pirmininkas.
Nepatenkinamas elgesys antrame trimestre. Ir namų areštas savaitei. Plius klūpėti kampe vakarais, nors aš gulėdavau. „Atgailaudama“. Su prožektoriumi skaitydama knygą. Bet prieš jiems ateinant spėdavau pašokti.
Taip ir nepavyko manęs pagauti, nors girdėdavau, kaip jie nuoširdžiai stengėsi. Eidami link manęs ant pirštų galiukų. Žinodami mane ir norėdami dar išbarti. Už tai, ko net nespėjau pamatyti. Kažko. Apie ką garsiai nekalbama. Beje, ir tyliai.
Ir iškentėjau bausmes, būdama be kaltės kalta.
Ir iškentėjau bausmes, būdama be kaltės kalta. Juokinga, bet pirmą kartą berniukas mane pabučiavo penktoje klasėje. Atrodo. Ir aš namie pusvalandį tryniau lūpas su ūkiniu muilu, kad tik neturėčiau vaikų. O tada informacijos Vezuvijus mus užvertė žiniomis apie Tai. Žiniomis?! Ar žiniomis?
Kai visi griūdami bėgo žiūrėti tūkstančių pilkų atspalvių aš kaip ožka įsispyrusi stovėjau tarpdury ir trukdžiau visiems praeiti. Nes nenorėjau eiti žiūrėti. Nes man nebeįdomu. Apie Tai. Nes netikiu, kad kiti geriau žino už mane. Ką aš iš tikro jaučiu ir esu patyrusi. Nebetikiu jų pasakojimais. Aš jau daug kuo nebetikiu. Nes nebežinau, kur yra teisybė. Pasiklydau.
Turėjau pokalbį su, mano manymu, protingu žmogumi. Mano vaikams jis atrodė keistas. O man protingas. Nes žino. O jie sakė, kad tik visiški kvailiai viską žino. Gal. Bet man jis patiko. Nes jis žino tai, apie ką kalba, ir aš juo tikiu.
Jis manęs paklausė, kodėl vengiu televizijos laidų. Ar kad tai dabar madinga, ar persisotinau bedirbdama? Galvojau. Ilgokai.
Kol sugebėjau atsakyti, kodėl taip nedarau. Nes aš nebenoriu klausyti svetimų nuomonių. Žmonių, kurie man nėra autoritetai. Kurie dėsto savo neargumentuotas tiesas kaip didžiausi pasaulio teisuoliai. Pilnos laidos, socialiniai tinklai nuomonių formuotojų. Su putomis ant lūpų kampučių mums įrodinėja, kad jo tiesa yra tiesiausia.
O man reikia faktų. Nepagražintų, nepadailintų, bet faktų. Kad žinočiau, kaip yra iš tikrųjų. O kas juos žino? Tuos faktus? Išgrynintus? Kaip teisme, Antikos laikais?
Dingo ribos tarp šiek tiek teisybės ir visiškos nesąmonės. Vartau akis, klausau ir nebežinau. Kur prasideda realybė ir kur baigiasi absurdas. Kiek kartų patikėjau sakoma tiesa ir perpasakodama apsikvailindavau. Juokdavosi iš mano naivumo, kai kumščiu daužydavau į krūtinę, kad tikrai taip buvo. Nes man sakė tie, kuriems sakė tie, kurie tikrai žino.
O šiuo metu niekas nieko nebežino. Arba atvirkščiai – visi viską žino. Ir tam nereikia būti profesionalu. Kad žinotum. Ką valgyti ir ko nebevalgyti. Kur važiuoti, o kur neplaukti. Kas trumpina gyvenimą ir kas mažina smegenis.
Dabar gali sužinoti penkis variantus, kaip bulvė gali nuvaryti į kapus, ir aštuonis, kaip pakelia iš grabo.
Kur tikri faktai?! Kas juos žino?! Nes visi faktai yra – „pagrįsti mokslininkų“. Tik tie mokslininkai gyvena skirtingose šalyse, o daugiau tai viskas tas pats. Visi jie ištyrė ir atrado, kad tas faktas yra tikriausias. Ir jiems net nereikia mums prisistatyti. Bent pasakytų, kokį vardą jiems įdėjo jų tėvai ir ką jie yra baigę. Tiesiog grupė proto bokštų, pavadintų Izraelio mokslininkais, ir viskas! O mes turim pulti ant kelių prieš šį argumentą!
Chaosų chaosas. Tuštybių tuštybė.
Klausau nebetikėdama, žiūriu nebereaguodama.
Ir prieš akis iškyla mano ir babytės ginčas prie trobos akmens. Man kokie 10 metų ir kažką prisidirbau. Baba gąsdina, kad viskas man pareis. Nes lazda turi du galus.
Ir aš stoviu vidury kiemo – murzina, verkdama ir nelaiminga. Užsimerkusi (nes gal gėda?) rėkiu ant viso kaimo, kad aš nenoriu! Nenoriu lazdos su dviem galais! Kodėl lazda turi du galus? Nes aš noriu lazdos su vienu galu! Juk iš tikro? Kaip būtų paprasta. Jei būtų viena tiesa, viena lazda ir vienas jos galas?
Nes turbūt visi tikriausi atsakymai yra mumyse? Tik reikia savimi pabandyti labiau tikėti nei svetimais. Juk mus ne šiaip paliko vienus burokų lauke, kad kažkas surastų? Juk tikėjo, kad mes žinosim, kaip išgyventi, jei žmonės ravės šalia ir mūsų nepastebės.
