Tada tas, kur neįrašytas, irgi parašo ant savo feisbuko raudų sienos, kad jis nustebęs, pasimetęs, taip negalima ir, galų gale, eikit jūs visi, sprendėjai-niekadėjai, kur tik norit...
Ir štai lyg iš geros antikinės tragedijos ateina eilė raudotojų chorui.
Ir štai lyg iš geros antikinės tragedijos ateina eilė raudotojų chorui. Jų raudos giedamos atstumtajam jį guodžiant ir tyčiojantis iš to, kuris taip negražiai padarė. Nors tiesa ta, jog tam chorui – nusispjaut. Jam tik smagu paloti ir visai nesvarbu, iš kurios tvoros pusės.
Žmogaus buvimas tampa tokia laikina aikštele, kurioje turi ilgai laukti starto, kurio gali ir nebūti. Nes... tu esi žmogus „metuose“, tavo skafandras padėvėtas ir tave gali paprašyti eiti lauk. Nes skrydis atidedamas neribotam laikui.
Tačiau, jei tu būtum šiek tiek jaunesnis... Na, kokiais keturiasdešimt metų, tai tada prašom!
Ar nepastebėjot, kiek daug televizinio eterio užima vaikai? Jie veda laidas, sėdi ekspertų kėdėse, analizuoja suaugusiųjų temas ir pokalbius. Jie gavo teisę gyventi suaugusiųjų gyvenimą dar neužaugę. Jie peza nesąmones apie tai, ko nesupranta, o mes visi kikenam į kumštį, kad koks smagumas mums tai girdėti!
Vaikai visada linksmai nusišneka. Ir mūsų, ir ne mūsų mažiukai. Tačiau ar suaugusiųjų pasaulyje jiems reikia taip aktyviai dalyvauti? Gal luktelkim, kol jie užaugs? Kad turėtų ką mums pasakyti?
Ir ta tokia įdomi mada: tėvai – tai draugai? Tai kokie tie tėvai žmonės, kad nesusiranda savo amžiaus draugų? Ar jie patys tampa paaugliais – savo vaikų bendraamžiais, ar vaikus pritempia iki pražilusio pabuvusio amžininko? Vaikai turi draugauti su vaikais, o suaugę su saviškiais. Tam, kad nereikėtų nei vieniems, nei kitiems meluoti, kad jie supranta vieni kitus vienodai.
Sėdau pas draugę į mašiną. Ji kostelėjusi manęs atsiprašė, nes priekinė keleivio sėdynė šalia vairuotojo, yra jos šunytės vieta. Ten ji visada sėdi, o man reik sėsti į galą. Sėdėjau gale, žiūrėdama į kyšančias dvi ausis ir galvojau, kad niekad nebūčiau patikėjusi, kad norint sėdėti šalia draugės, pirmiausia turiu būti kale.
Mano vietoje televizijoje – vaikai.
Mano vietoje šalia draugų – šunys.
O kur mano vieta? Už durų?
Nors šiuo laikotarpiu už durų daug kas lieka. Net tie, kurie gauna valstybinius apdovanojimus. Skaičiau apie tą šurmulį, kurį sukėlė likusi už durų aktorė, ir nesuvaldžiau visų minčių srauto. Bet kaip aš ją suprantu! Kaip niekas kitas!
Juk visai neseniai Klaipėdoje ėjau žiūrėti vieno spektaklio premjerą, kuriame kažkaip netikėtai pagrindinį vaidmenį atliko būtent ši įžymi aktorė. Ir įsivaizduokit sau, po pertraukos (nieks nežinojo, kiek ji truks) mes, keli žiūrovai, nebespėjom patekti į salę. Mūsų nebeįleido. Mergaitės pasakė, kad toks įsakymas.
Ir žinot ką? Aš apsisukau ir išėjau. Taip paprastai. Su šypsena. Be bandymo išspirti duris ar įkąsti rūbininkei. Negalima, tai negalima. O aktorė ten toliau vaidino. O aš už durų. O ji viduje.
Ir nesugriuvo pasaulis. Lauke už durų, kur net Borcherto nebuvo. Juk kažkada Panevėžio dramos teatre ir įžymusis Donatas Banionis buvo atsidūręs už durų. Bet visi dėl to buvo labai patenkinti ir sužavėti.
Ir aš tikėjau, kad kažką sužinosiu būdama išvaryta. Tačiau tik nesužinojau, kaip baigėsi spektaklis. Bet turbūt kad gerai. Jie visada baigiasi gerai, jei nėra statomi įžymių sostinės režisierių.
Tačiau aš žinau, ką reiškia likti už durų.
Keistas jausmas. Nemalonus. Nes tavęs nebemyli. Nebelaukia. Nes tu ne vaikas. Ar šuo. Bet, žinokit, išgyventi galima. Reikia eiti ieškoti vietos, kur tave pakęstų. Nors tu nemoki urgzti ir žliumbti trindama kumšteliais akeles. Yra juk vietos po saule ir tiems, kuriems nebėra vietos. Aš tuo tikiu. Ir aš tą vietą surasiu.
