Neseniai šaukiau kurjeriui, kad aš sergu ir kad jis kuo greičiau eitų nuo mano durų. Mačiau, kaip vaikinukas kuliavirsčia nusirideno laiptais. Iš baimės. Nuo mano balso, išspiegto pro rakto skylutę. Mūsų durys dabar retai kada varstomos. O kažkada nuolatos pykšėjo ir pykšėjo.
Šeštadienio popietę, murkdami po savaitgalinių pietų, sukritome su sūnumis prie kompiuterių ekranų, kad pakalbėtume apie gyvenimą. Apie nuotykius už jūrų marių, apie kito sūnaus gyvenimą sostinės labirintuose ir apie mano provincijos naujienas.
Ir nusirito mūsų kalba kaip sniego gniūžtė į praeitį. Pradėjome kalbėti apie mūsų namų duris. Senąsias jų vaikystės duris, apmuštas „vyšnavu“ dermantinu ir prismaigstytas vinimis, kurių galvutės buvo kaip sidabrinės gėlytės. Dermantininės durys buvo kažkas tokio. Minkštos ir įvairiaraštės, kurių piešiniai buvo padaryti iš viniukų ir varinių vielučių.
Atsimenu, kaip man papasakojo, kad jos gali būti puiki keršto priemonė. Kad su švirkštu reikia į tas duris sušvirkšti kiaušinį ir laukti. Po savaitės durys pradeda skleisti tokią smarvę, kad nieko kito nebelieka, kaip nuplėšti visą grožį lauk.
Aš vis ruošiausi, vaikas būdama, tai išbandyti, bet taip ir nespėjau. Ar kiaušinių neturėjau, ar švirkšto neradau, o gal tiesiog nebuvo tokio žmogaus, kuris man būtų ką nors blogo padaręs. Bet visi pasikeitė duris ir dermantino neliko. Ir eksperimentas nebuvo atliktas, kad galėčiau jus patikinti, kad šitas pokštas veikia.
Tai štai mūsų durys tada dar buvo ypatingos savo rankena. Stora, plati ir plastmasinė. Pas visus metalinės, o mūsų plastmasinė ir balta kaip sniegas. Atrodo, durys surinktos iš visko, ką netyčia radom.
O tada atsitiko kažkas kvailo. Sugedo durų rankena. Tai yra ne vien tik rankena kabėjo, bet ir spyna nesirakino. Visą popietę dabar aiškinomės su vaikais, kas mums buvo atsitikę, kad pusė metų mūsų durys buvo nerakintos. Galvojau, kad tuo metu sunkiai gyvenom ir, mano manymu, spyna buvo ne pirmo būtinumo daiktas?
Vaikai atsiminė kitą tiesą. Aš, pasirodo, visą tą laiką ieškojau spynos širdutės, kuri tiktų mūsų durims. Nes spyna buvo sena ir ne visos širdutės tiko. Spynos nepirkau, kad pakeisčiau tik širdelę. Kaip gražiai dabar skamba – kiekvienos durys turi savo širdį?
Pusę metų gyvenam, dirbam ir išeinam iš namų, o durys nerakintos
Tai vat pusę metų gyvenam, dirbam ir išeinam iš namų, o durys nerakintos. Vagims nebūtų, ką nešti, bet vis tiek, manau, jie išradingi, kažką surastų, ką galėtų paimti. Todėl ilgą laiką žaidžiau žaidimus su vagimis, kurie galėjo pasirodyti prie mūsų durų.
Už durų užkišu kreivom raidėm parašytą raštelį lyg nuo kokios Ritos, Daivos ar Zitos. Ten parašyta, kad štai šitos visos madam buvo atėjusios, manęs nerado ir vakare vėl užeis pas mane. Aš maniau, jei vagis ateina, pamato raštelį, jį perskaito ir supranta, kad jei ši rašliava dar tarpduryje, tai aš tikrai dar negrįžusi ir eina vogti kitur.
Po kelių dienų kabindavau ant rankenos maišelį su vilnonėmis kojinėmis ir rašteliu, kad kokia tai Stasė grąžina jas ir dėkoja už šilumą. Ir kabina jas ant rankenos, nes namie nieko nerado.
Atrodo, kad suveikė, nes nieko niekas neišnešė. Nors tikrai nebuvo, ką nešti. Brangiausias mano turtas tuo metu sėdėdavo mokykliniuose suoluose.
Žinojau, kurie kaimynai laikė raktus po batų kilimėliu, nerakinamose pašto dėžutėse ar guminiuose batuose prie lauko durų. Atsimenu, kaip kaimynų mergaitė su raktu rankoje sustingdavo mane pamačiusi ir laukdavo, kol aš pakilsiu aukštyn. O tada iš metalinio barkštelėjimo suprasdavau, kad raktas atsidūrė pašto dėžutėje, kuri niekada nebuvo rakinama. Ir tą žinojo visi kaimynai.
Vaikai manęs paklausė, ar mes tikrai buvom tokie neturtingi, kad negalėjome kiekvienas turėti savo rakto ir kiek tas raktų padarymas kainavo? Kodėl vienintelį raktą dėdavome po kilimėliu? Nes, pasirodo, vaikai juos pamesdavo dažniau, nei spėdavau daryti. Nepadėdavo nei virvutė, ant kurios po kaklu kabindavo raktus. O atsarginį raktą laikėme rūsyje. Todėl rūsio durys vis buvo lupamos lauk. Nes vis kažkuris iš vaikų, raktą pamesdavo.
Aš vis atsimenu savo vaikystę, kai savaitgalį mūsų duris atsirakindavo trys skirtingi dėdės, kurie gyveno tokiuose pačiuose butuose kaip mūsų, tik kituose namuose. Tik mano tėtis niekada pas kitus nenuklysdavo. O pas mus, pasikeisdami vietomis, vis atgrybaudavo tie dėdės, kurie labai stebėdavosi, ką aš veikiu jų namuose. Ir dabar matau tas apgirtusias akis ir tą juokingą klausimą: „Iš kur tu, mergaite?“. Nes tikrai jiems tai būdavo svarbu, tuo labiau, jei namuose augini tik sūnų?
Mūsų visų durys buvo tokios pat ir raktai tiko visoms spynoms, kurias tėvai pirkdavo tose pačiose parduotuvėse. Aš žinojau visų savo kaimynų durų kvapą. Vienos kvepėdavo vaikais ir tušintais kopūstais. Kitos šalčiu ir nekalbadieniais. Dar kitos ašaromis ir vienatve. Knygomis ir vilnonėmis kojinėmis. Arba validoliu ir ilgesiu. Namine dešra ir kiaušiniene. Noru turėti visą pasaulį ir žinoti visus pletkus. Užrištomis akimis pauosčiusi galėjau pasakyti, kieno durys.
Aš žinojau visų savo kaimynų durų kvapą. Vienos kvepėdavo vaikais ir tušintais kopūstais. Kitos šalčiu ir nekalbadieniais. Dar kitos ašaromis ir vienatve. Knygomis ir vilnonėmis kojinėmis
Dabar visų durys vienodos. Stiprios. Ir jos niekuo nekvepia. Net medžio kvapo nėra. Užraktas penkiais sraigtais įsisuka į vidų ir norint be rakto patekti, tenka kviesti gaisrininkų komandą.
Laiptinėse vaikai žiemą nebegali iš lauko ateiti pasišildyti prie radiatoriaus, nes durys užrakintos su paslaptingu kodu.
Pas babytę durys visą gyvenimą būdavo nerakintos. Išeidavo, užremdavo su šluota. Kad žmogus žinotų, jog nieko nėra namie. Ir neatsimenu tokio fakto, kad kažkas svetimas būtų ką nors paėmęs.
Pamenu, kaip išlydėjau svečius ir jau buvau toli nuo namų, kai mane pamatė sūnus, grįžtantis iš mokyklos. Per visą aikštę man sušuko, kur aš einu ir kur namų raktas. Aš dar garsiau jam atsišaukiau, kad tuoj grįšiu, o raktas po kilimėliu. Ir kaip mano miestiečiai svečiai nustebo nuo tokio mano garsaus atvirumo. Ir kaip aš jiems atsakiau, kad kas čia tokio, nes visi žino, kur aš laikau raktą. O aš žinau, kur jie laiko. Taip tada gyvenome.
O dabar užsidarėme duris ir užsirakinome iš vidaus. Nebeužuodžiame, kuo kvepia mūsų kaimynų gyvenimas. Ir nepajutę validolio kvapo, galime nebesuspėti kam nors padėti.
Laukiu pavasario. Kai atversime langus, kad įsileistume oro. Gryno ir tokio išsiilgto. O tada gal ir duris atidarysime? Kad įsileistume žmogų? Žmogų, kurio nebebijosime, nes labai jau pasiilgome.
