Turbūt aš skleidžiau tokį kvapą, kad kitiems buvo didelis malonumas mane išjuokti viešai. Ir tada pradėjau pykti. Pykti ant pasaulio už tai, kad manęs nemyli. Nes mano tėvų meilė pasireikšdavo sočiu manęs pamaitinimu. Primaitina riebiai, vaikas nealkanas, vadinasi, myli. O tada tas riebus vaikas išeina į lauką ir pasaulis bado pirštais, kad jis storas. Nors vaikas tą matė ir namie būdamas.
Ir niekaip tada nesupratau, kodėl iš manęs tyčiojasi, nes aš nieko jiems blogo nepadariau. Buvau savimi ir tiek.
Ir tada pradėjau gintis. Bet nelaukiau, kada užpuls. Puldavau pirma, kol nespėjo užpulti. Ir tapau piktu vaiku. Piktas, storas ir nesimpatiškas vaikas, kokius rodo kino filmuose. Jie dažniausiai būna blogiečiai. Valgiau, pykau ir kandau bet kuriam, kuris juokėsi iš manęs. Visą vaikystę praleidau toje kovoje.
Pradėjau gintis. Bet nelaukiau, kada užpuls. Puldavau pirma, kol nespėjo užpulti. Ir tapau piktu vaiku
O kai save susitvarkiau ir nebebijojau pikto pasaulio, pamilau save. Tokią, kokia esu. Ir atėjo ramybė, nes paleidau savo nuoskaudas.
O žmonės, žinokit, yra įdomūs padarai. Užuot patys ką nors sugalvoję, jie dažniausiai nusižiūri, ką kiti daro. Na, nemyli savęs? Ir mes tavęs nemylim. Myli save? Na, žinok ir tu mums patinki. Kaip tu su savimi, taip ir mes su tavimi.
Tada kažkaip netyčia pradėjau bandyti padėti tiems, kurie patiria patyčias. Mokyklose, mokymuose, seminaruose pasakojau apie tai, kaip tai negerai ir kodėl to negalima daryti. Ir jaučiausi tokia teisuolė ir pasaulio žinovė. Visur, pasakojimuose apie save, pridėdavau, kad kovoju prieš patyčias.
Ir tada vieną dieną, pati netikėtai atsidūriau psichologinių žinių pagrindu paremtame seminare, kuriame turėjo būti kalbama apie patyčias. O aš juk didžioji kovotoja prieš patyčias? Sėdžiu akis išvertusi ir gaudau kiekvieną protingą žodį.
Ir tada atėjo. Didelis protingas žodis. Apie suaugusiųjų pasaulio patyčias. Pirmas pavyzdys buvo man puikiai žinomas. Kaip vyko baisus pasityčiojimas iš Seimo pirmininkės, kuri susipainiojusi ne taip pasakė žodį „konstitucija“. Ir kaip visas mūsų pasaulis nuo vaikų iki suaugusiųjų, nuo muzikantų iki artistų, šitą netyčinę kalbos klaidą, visaip traktavo kaip didžiausią idiotizmą.
Grimo kambaryje, be jokių patyčių, aš atsiklaupiau prieš ją ant kelių. Ir pasakiau, kad aš jos nenorėjau niekinti ir tyčiotis, bet... mano vaikai nori valgyti
O aš juk pati trejus metus televizijoje iš šios moters juokiausi, atlikdama parodijas apie jos klaidas. Tačiau niekada nesijaučiau gerai. Sąžiningai buvo blogai. Supratau, kad tai mano darbas, aš iš to uždirbu pinigus, bet gera nebuvo.
Paskutinį vakarą prieš sužinant, kad ji nebebus pirmininkė, mes filmavomės vienoje laidoje. Grimo kambaryje, be jokių patyčių, aš atsiklaupiau prieš ją ant kelių. Ir pasakiau, kad aš jos nenorėjau niekinti ir tyčiotis, bet... mano vaikai nori valgyti. Ji nusijuokusi mane apkabino ir pasakė, kad nepyksta, nes supranta, kad tokia mano duona. Tada man palengvėjo. Šiek tiek.
O dabar, po tiek metų, vėl viskas grįžo.
Atėjo suvokimas, kad kiekvienas iš mūsų gali būti ir patyčių auka, ir jų kaltininkas. Kad nėra vienos tiesos ir vieno melo. Kad transliuodama pasauliui, kokia aš kovotoja prieš piktą žodį, pati jį naudoju.
Atsisukau į save. Pasikalbėjau. Nežinau, kaip man seksis. Bet bandysiu. Laikytis žodžio pasninko. Ir ne vien tik per adventą. Kad kuo mažiau būtų žmonių, kuriuos įskaudinau. Nes ir taip yra, kas mus skaudina. Pasaugokime vieni kitus.
