Nors kai pagalvoji, tai tokios ten nuodėmės tebuvo. Neišnešiau šiukšlių, gavau prastą pažymį ar pastabą, ir žinoma, bjaurių kaimynių skundai, kad eidama pro jų kiemą neatsiklausiusi paėmiau nuo žemės vieną kriaušę! Na, gerai, ne vieną, o dvi. O kuo aš kalta, kad mes turėjom tik vieną obelį, aplipusią rūgščiais „antaniniais“, ir aš labai norėjau kriaušių? Ir už tai vaiko neišleisti į kiemą?
Jausdama, kad tėtis neteisus, bandydavau už tą neteisybę atkeršyti. Ir didžiausias kerštas būdavo pasakyti „tas“. Netarti jo vardo, lyg tai būtų baisiausias siaubas. Lyg tai nebūtų mano tėtis, o koks nors blogio princas Voldemortas iš Hario Poterio nuotykių knygos, kurio vardo niekas garsiai nesako.
Ir pareidavo „tas“ su tokia pykčio audra, kad ta diena praeidavo ne tik kad ne lauke, bet dar ir kampe. Gal todėl mane taip anksti užpuolė katarakta, kad vaikystėje ilgai mano abi akys koncentruodavosi į vieną tašką – kampo susijungimą?
Užaugau ir „tas“ tapo mano tėčiu, kurio niekada nebevadindavau tuo bespalviu piktu vardu.
Ir štai tada iš pašalių pradėjo lysti „tie“. Žmonės man pradėjo pasakoti istorijas kaip „tie“ yra neteisūs, baisūs ir iš viso, geriau, kad „tokių nebūtų žemėje“.
Išlindo tada „jūsiškiai“ ir „mūsiškiai“. Karo lauko ligoninė. Kurie mąsto kaip aš – „mūsiškis“, o tie, kurie kitoje barikadų pusėje ir dėvi kitų spalvų aprėdus – tie yra jūsiškiai ir tokius geriau mamos atgimdytų atgal.
Susitikau seną pažįstamą. Vienaip seną ir kitaip šiek tiek senoką. Į svečius buvo atvykęs sūnus su nauja žmona ir vaikais. Vienas vaikiukas atsineštinis, o kitas jau turintis jos mėlyno kraujo pėdsakų. Pasakojimas, kaip po ilgo nesimatymo vyko bendravimas su artimaisiais, mane „išmetė iš vėžių“. Sūnaus vardas buvo tariamas lyg jis būtų šešiametis bamblys ir jis labai rimavosi su žodžiu „zuikiukas“. Mažylio anūkėlio vardelis buvo brolis dvynys su žodžiu „angelėlis“. O štai marti su savo sūnumi buvo „ta ir tas“.
Mažylio anūkėlio vardelis buvo brolis dvynys su žodžiu „angelėlis“. O štai marti su savo sūnumi buvo „ta ir tas“
Ir pasakojimas skyrėsi kaip diena ir naktis. „Mūsiškiai“ buvo Oskaro ir Nobelio premijų laureatai, o „jūsiškiai“ kažkokia nevykėlių komanda, kuriems labai pasisektų, jei laimėtų varžybose paskutinę vietą.
Aš vis bandžiau pasakojime įsiterpti ir pasitikslinti, ar ji tikrai kalba apie savo marčią ir priminti jos vardą. Tačiau aršioji moteriškė suko savo pasakojimą lyg jai kas nors mokėtų pinigus už tai, kad ji taria žodį „ta“. Ir kai aš paklausiau, ar ji jos nemyli, ji man atsakė, bet šiek tiek patylėjusi, kad užtenka to, kad sūnus ją myli. Negalima gi visų vienodai mylėti.
Dabar vyksta daug priešpriešų. Manau, kad taip nebuvo net pokario metu. Ten artimi žmonės kovojo dėl politinių pažiūrų. O dabar kovoja dėl visko. Dėl spalvų, dėl šeimos, dėl šalies, dėl nevilties, dėl baimės ar net laimės. Net tie, kurie priima įstatymus, kovoja prieš „anų“ pasiūlytą įstatymą ne todėl, kad jis blogas, o todėl, kad jie ne „mūsiškiai“.
Net tie, kurie priima įstatymus, kovoja prieš „anų“ pasiūlytą įstatymą ne todėl, kad jis blogas, o todėl, kad jie ne „mūsiškiai“
Iš televizoriaus ekranų į mano namus įsiveržia baisus žodis „šitie!“. Kaip iš kino filmo „Pagieža“, juoda klampi masė įsrovena į mano gyvenimą. Nors nei norėjau to, nei kviečiau. Atrodo, koks trumpas ir bespalvis žodis. O kiek jame prasmių ir neapykantos?
Jis gali reikšti fašizmą, psichines ligas ar net pavojų visuomenei. Net gąsdinimas, kad „šitie“ ateis į jūsų namus ir jūs namų nebeturėsite. Ir visai nesvarbu, kas yra „šitie“. Nes jie vis tiek yra blogis. Kaip vaikystėje, kai vaikas nemiega, jį gąsdina, kad ateis baubas ir vat tada bus! Nors niekas nežino, kas tas baubas ir kas ten bus. Svarbiausia pasėti baimę. Kad visi bijotų. Ir nesvarbu, apie ką ta baimė, svarbu, kas taria šiuos žodžius.
Mano kaimynas gyvenimo apdaužytas, aplamdytas ir apmokytas žmogus. Bet protingas beveik taip pat, kaip tas berniukas, kuris vis prieina prie prezidento. Kažkaip keista, kad aš nė karto nesugebėjau prisiartinti prie prezidento net per dramblio pėdą bent jau, o „tam“ berniukui net kelis kartus tai pavyko. Ir dabar „tas“ rašau ne todėl, kad žeminčiau vaiką, o todėl, kad iš tikrųjų niekas ir nežino jo tikro vardo. Bet turbūt man nepavyks įminti tos paslapties, todėl grįžtu prie kaimyno.
Kalbame su juo atsargiai (bent jau aš), kad nepaliestumėme tų temų, dėl kurių šiandien bet kuris lietuvis išsitraukia peilį iš kišenės. Be šitų temų lieka labai nebedaug apie ką kalbėti. Apie orą, karą ir... apie orą. Na, dar apie jo mašiną. Apie mano nekalbame. Nes čia mes vieningi. Nėr dėl ko pyktis. Tačiau jis pats užveda kalbą apie pyktį, nes dėl vienos jautrios temos susipyko su žmona. Stipriai susipyko. Ne su peiliais buvo kalba, bet su taurėmis kol kas nesusidaužė ir taika dar kažkur už horizonto.
Filosofuodamas (aš tylėjau kaip žemė, nes tyla – tai auksas) jis man papasakojo savo atradimą. Kad lietuviai negali gyventi be duonos. Ją valgo kasdien ir, jo manymu, dabar duona kitokia. „Šitie“ į duoną greičiausiai priberia kokių miltelių, kurie užmuša toleranciją ir sustiprina pykčio jausmą. Žinoma, jis pasakė visa tai kitais žodžiais, bet keiksmažodžių nenoriu rašyti ir aš parašiau jums suprantama kalba.
Nustebusi klausiausi jo postringavimų. Apie tai, kad negali iš niekur nieko žmonės šitaip nušokti nuo proto. Kad neturėtų taip kantrybės ir nesugebėtų iki galo išklausyti, ką sako kitas žmogus. Kad savo artimiausią ir mylimą žmogų išvadintų „idiotu ar debilu“, nebijodamas, kad kartais žodis tampa kūnu.
Ir sprendėm abu problemą – kas yra „šitie“, kurie taip mūsų nekenčia ir nuodija mūsų duoną kasdieninę. Kad jie ne draugai, tai aišku. Bet iš kur jie tokie atsirado mūsų gyvenime? Aš sakiau, kad gal koks eksperimentas su mumis daromas? O jis sakė, kad tikrai eksperimentas, bet jį daro ateiviai. Nes, na, negali Žemės žmogus taip nemylėti žmonių?
Na, kaip atimti iš žmonių agresiją, kurios jiems tikrai nereikia?
Padejavom abu, padūsavom ir išsiskirstėm.
Parėjau namo su kvadratine galva, nes nuo galvojimo net gelia visur. Na, kaip atimti iš žmonių agresiją, kurios jiems tikrai nereikia?
Ką daryti? Kuo aš galėčiau prisidėti prie atėmimo akcijos? Kaip tai būtų paprasta, kad ateini, parodai galimybių pasą ir jie tau atiduoda savo agresiją. Nes tu turi teisę ją išnešti iš jų namų.
Bet kol kas nei galimybių, nei paso neturiu, tai sugalvojau veikti kitaip. Nusprendžiau – nuo rytojaus nebevalgau duonos! Ar ten įberia, ar neįberia tų miltelių, aš nesužinosiu, bet jei šiek tiek nevalgysiu duonos, gal ir svoris nukris? O tada būsiu laimingesnė? Juk laimingas žmogus tai nepyksta ant nieko? Nes jis laimingas.
