Kol kas nekovojam už kiekvieną žemės pėdą, bet jaučiu, kad tai netrukus įvyks. Anglijos didžiuosiuose miestuose nameliai kaip kregždžių lizdai suklijuoti vienas su kitu. Kaimynas už sienos nusičiaudi ir tu vidury nakties pašoki, kad palinkėtum jam sveikatos. Kol supranti, kad tas, kuris čiaudėjo, gyvena už sienos ir, žinoma, nesupranta lietuviškai.
Kitose šalyse žmonės negali plėstis nei į aukštį, nei į plotį dėl žemės trūkumo, tai lenda gilyn į žemę. Populiaru išsikasti bunkerį, nes jei dar ir karas, tai bus kur pasislėpti. Nors aš manau, kad jei bus karas, tai ar konservus valgysi penkiomis dienomis ilgiau ar trumpiau, esmės nekeičia.
Mes kol kas gyvename plačiai. Galim savo namą guldyti išilgai per visą žolę. Netaupant nei metrų, nei centimetrų.
Problema kitur. Kol leido galimybės ir norai, buvo pasistatytos pilys, kuriose du žmonės per dieną galėdavo ir nesusitikti. Prasilenkia aukštuose ir makaluojasi kaip vaiduokliai iš kampo į kampą. Kol žmona trečiame aukšte tarnauja dulkėms, vyras pirmame aukšte, burnodamas teritoriją, klykauja ieškodamas žirklių. Viens kito negirdi ir pyksta dėl to viens ant kito. Kai susitinka, jau būna pilnai pasiruošę pulti viens kitam į atlapus. Ir senoliai vis girdavosi, kad jų vaikai mieste pasistatė tokius namus, jog stogais drasko debesis. Tik kam reikalingas toks dangus, kurį sudraskė pilių smaigaliai?
Šiuo metu svarbiau ne tavo namai, o tavo žmonės. Nes puikuotis savo portretu nuo žemės iki lubų, nebėra prieš ką
Šiuo laikotarpiu sėdi pilies šeimininkai viename kambarėlyje, nes jei visus aštuonis reiktų apšildyti, tai prireiktų ir tėvų namus kaime parduoti, ir patiems su terbele į pasaulį iškeliauti su ištiesta rankele.
Todėl šiuo metu svarbiau ne tavo namai, o tavo žmonės. Nes puikuotis savo portretu nuo žemės iki lubų, nebėra prieš ką. Tuo metu už jį tiek sumokėta, kad dabar tris mėnesius galima būtų pragyventi. Tačiau kas jį pirks? Gal tik mama susigundytų. Kad kasdien matytų savo vaiką, kurio tiek laiko nematė.
Bet ją ištiktų aparpuolis, sužinojus, kad paveikslo kaina prilygsta jos pusantrų metų pensijos sumai.
Mano draugės mama yra pasakiusi, kad žmogaus gyvenimo veikla susideda iš priklausomybių ir įpročių, o visa kita – puikybė. Ir jos yra daugiausia.
Pradėjau apie žmones. Šiuo laikotarpiu labai lengva atsisijoti, ko tau nereikia. Juk nepatogu pasakyti, kad tave slegia draugystė, kurioje tu esi įkaitas. Kad bendrauji tik todėl, kad tas žmogus gyvena šalia ir todėl reikalauja bendrų kavos gėrimų.
Atsimenu, viena kaimynė man pasakė, kad aš esu kažkokia keista ir įtartina, nes su niekuo iš mūsų namo negeriu kavos. Pasakiau, kad nereikia manęs įtarinėti, nes aš kavos ir šiaip negeriu. Aš geriu arbatą. O man vaikščioti ir ieškoti, kas su manim išgers arbatos puodelį, yra tiesiog nepadoru. Pabarbeni į duris ir paprašai kartu išgerti arbatos. Tipo aš nepajėgi viena užsiplikyti arbatžolių, arba taupau vandenį.
Kažkodėl manau, kad tokie kavos gėrimai yra paprasčiausia žinių laida, be televizoriaus įjungimo. Kaimynės pasidalina surinkta informacija apie įvykius aplink jas, išgirstas per medijas, ir jaučiasi šiek tiek geresnės už tuos, kuriuos ką tik apkalbėjo.
Aš manau, kad svarbu ne ką, o apie ką gerti. Gėrimas yra ritualas, kada pasikrauni bendrystės gerumu, o ne prisištabeliuoji į save vagoną anglių iš visokių bjaurysčių.
Dabar pasakyti žmogui, kad tavęs nebenoriu, nepasakant žiauriais žodžiais, yra labai paprasta. Tereikia užvesti keletą temų opiais klausimais
Dabar pasakyti žmogui, kad tavęs nebenoriu, nepasakant žiauriais žodžiais, yra labai paprasta. Tereikia užvesti keletą temų opiais klausimais ir skaityk tavo telefono numeris, palydint keiksmažodžių lavina, tą patį vakarą dings iš jo telefono.
Žmogus, kuris beveik kasdien ant manęs krovė savo smulkių bėdų ir nesėkmių bagažą, padarė mane ligone. Pamatau jo numerį savo telefone ir suklumpu ant kelių, nulenkusi nuolankiai galvą, pasiryžusi eiliniam vampyrizmo seansui. Buvo išbandyta viskas. Kiekviena bėda išanalizuota ir duota šimtai patarimų, kaip išvengti blogybių, bet niekas netikdavo. Padėjusi ragelį suprasdavau, kad mane gali išgelbėti psichologas, šampano dėžė arba savaitė Turkijoje. Taip, kaip šie visi variantai man buvo neprieinami, tekdavo išsilaižyti pačiai.
Ir vieną dieną, žinodama jo požiūrį į tam tikrus dalykus, netikėtai nutraukiau pokalbį ir pasakiau, kad man patinka gėjai, kad aš klausau rusiškų dainų ir manau, kad artimiausiu metu reiktų pasiskiepyti.
Tyla jo ragelio pusėje nebuvo spengianti. Ji buvo žudanti. Tada parėjo kažkoks garsas, panašus į tą, kai slibinui susmeigia durklą į sjaudžiausią vietą. Nežinau tiksliai, kur ta vieta, bet pagal švokštimą turiu įtarimą kur ji.
O tada parėjo kanonada. Žodžių, kurie buvo kaip šūviai, kirčiai ir dūriai. Klausiausi ramiai, nes žinojau, ką darau. Per pauzę dar įpyliau žibalo, pareikšdama, kad gal tiems vaikams ir nebereikia tos vaivorykštės? Juk jau apsiprato be jos? O rusiška muzika yra užvedanti ir pagal ją labai lengva ritmiškai šokti. Ir joje daug prasmingų tekstų. Ir iš viso! Skiepai išgelbės mūsų pasaulį!
Tada jau ugnis ėjo tiesiai į mane. Į mano kaimiškąją savivaldybę, į mano perteklinius kilogramus ir pilkųjų smegenų ląstelių nebuvimą. O kada tave iškolioja, tai pilnai turi teisę supykti ir turėti pateisinamą priežastį nebendrauti su žmogumi, su kuriuo jau seniai nebenori bendrauti.
Niekada nesigailėkite nutraukę santykius, kurie neturi ateities. Praeities buvimas jūsų neįpareigoja tai tęsti ir toliau. Išneškite nereikalingus daiktus į šiukšlyną. Ir dabar tam yra labai patogus laikotarpis. Kai visi susireikšminę, susiprasminę ir išsiblaškę. Apsivalykite savo telefono knygutę. Patikėkite manimi – gerti arbatą vienam yra tokia palaima.
