Violeta Mičiulienė: kaip per Kūčias galima tapti gėjumi ir kodėl neskani žuvis gali priversti meluoti?

Nebemeluosiu! Nes nebegaliu! Nebegaliu tylėti ir vaidinti, kad viskas yra gerai. Kad laukiau švenčių, kurios mane įkalina prie stalo. 
Violeta Mičiulienė
Violeta Mičiulienė / „Turiu fotoaparatą“ nuotr.

Ne mano stalo. Prie kurio turėjau vaidinti kokios nuostabios vaišės ir kaip viskas skanu ir kaip čia viską reiks suvalgyti.

Iki šiol gyvenimas taip lėmė, kad turėjau sėdėti prie Kūčių stalo, šalia kurio sėdėjo man svetimi žmonės.

Taip reikėjo, kad mano labai artimam žmogui būtų gerai. Nors dabar galvoju, kad jam nuo to nebuvo nei gerai, nei blogai.

Sėdim svetimi ir vaidinam, kad artimi. Skaičiuojam, kiek čia tų valgių? Ir aikčiojam, kaip čia viskas skanu ir kaip čia reiks visko paragauti. O iš tikro man nieks ten nebuvo neskanu! Skaniausia būdavo tik duona!

Nenorėjau nei tų grybų, nei tų silkių, nei tos keptos žuvies, kuri turbūt buvo pagauta svetimoje jūroje tuo metu, kai aš gal dar tik stojau į komjaunimą.

O visi, akis įsispitryję, žiūri ir skaičiuoja mano kąsnius – „dar silkutės neragavai ir mišrainės su krabais“. Mano sūnus koridoriuje, prieš pat atsisėdimą prie stalo, su ašarom akyse maldavo: „Mamyte... būk gera! Neversk manęs valgyti tų nesąmonių! Prašau! Padarysiu ko tik paprašysi! Man bloga jau dabar, vos tik pagalvoju! Kodėl aš turiu valgyti tiek daug ir taip neskaniai?!“

Apsikabinusi tiesiai į ausį šnibždėdavau, kad negalima įžeisti šeimininkės ir raukytis. Reikia apsimęsti, kad valgai, bet... galima truputį nevalgyti, bet taip, kad kiti nematytų. Tas išplėtęs akis klausdavo, ar aš jam siūlau per Kūčias meluoti. Aš vartydavausi kaip žaltys, stenėdama, kad tiesos nesakymas, tai dar nėra melas. O tai jau ir buvo melas.

Per tuos priverstinius primaitinimus, jis susigalvojo vieną priežastį, kurią ir pasakė prie šventinio stalo: „Aš žuvies nevalgau. Nes žuvį valgo tik gėjai“.

Mes visi sėdėjom stop kadre kokias penkias minutes. Aš pradėjau šnypšti – iš kur jis ištraukė tokią nesąmonę?

O tas, paaugliukas, smagiai atsipūtęs, kad nebereiks valgyti tų nesąmonių, atsakė: „Skaičiau!“

Visi prie stalo atsargiai pradėjo dairytis vieni į kitus. Ypač į tuos, kurie valgė žuvį. Gėjų daugėjo „ant akių“. Mano vaikas galvojo, kad aš nenoriu, kad jis būtų tuo, kuo galėjo būti ir norėjo taip mane pagąsdinti.

Ir viskas! Nuo tos dienos nei viena žuvis nebepateko į jo burną. Ko tik nedariau! Galų gale net pasakiau, tai jau geriau būk gėjumi, bet būk mielas, pradėk valgyti žuvį!

Artėjant šventėms, save pumpuodavau dvasine stiprybe. Kad tereikia iškentėti šitas dienas ir toliau vėl gyvensim kaip norim.

Tačiau dabar yra kitaip. Šios šventės yra tik su savais. Pareiškiau garsiai, kad stalas bus šventinis, bet jokių matematinių skaičiavimų nedarysime. Jokių dvylika, penkiolika ar dar kažkiek. Nebėra babos, kuri verstų daryti taip, kaip turi būti. O kodėl taip turi būti, nieks man ir nepasakė. Nors ne kartą klausiau. Atsakymo nebuvo.

Dariau esminius patiekalus, kad būtų skanu ir kad mums būtų miela sėdėti prie stalo. Kad turėtume apie ką kalbėti.

Prisiminti kas buvo linksmo tada, kai medžiai buvo dideli, o vaikai maži.

Pasidžiaugti, kad sūnus jau kokie treji metai kaip valgo žuvį ir šeši, kaip gyvena su savo mylima. Ir gėjus gina nuo visų puolančių, nes tas žuvies nevalgymas gal vis tik davė kažkokį supratimą.

Ir dar. Kai paskambino sūnus ir pasakė, kad jis turi didelį prašymą, kurio aš galiu ir nesuprasti, nuščiuvau. Iškart supratau, kad nesutiksiu su tuo, ką jis siūlys. Nes jei taip sako, tai aišku, kad žino jog man nepatiks.

Suniurzgiau, kad klausau, bet viduje jau visa pasišiaušiau. Sūnus, paprašęs, kad nepertraukinėčiau, pradėjo iš tolo. Apie vaikystę, kurioje su broliu iš manęs viską gaudavo, ko neturėjo kiti vaikai ir kad tik dabar supranta, kiek tai man kainavo. Apie mano dingimus vaikų darželyje prieš pat pasirodant Seniui Šalčiui ir vėl pasirodymą, kai tik jis išeidavo. Kaip jis verkdavo ir pykdavo, kad vėl nepamačiau senelio, kurio pirštinės būdavo lygiai tokios pat kaip mano. Kaip su broliu budėjo Kalėdų naktį, kad pamatytų iš kur atsiranda dovanos po egle. Ir kažkodėl tik aš išgirdau, kad beldžiasi kažkas į duris ir jiems atrodė, kad tikrai matė nubėgantį senį laiptais, o dovanos buvo tokios mažytės ir tokios nuostabios.

Ir po tokios išpažinties jis paprašė manęs nebepirkti jokių dovanų. Nes visko jie turi ir jiems nieko nebereikia. Net saldainio. Ir kad pati didžiausia mano dovana būtų, tai laikas, skirtas praleisti su jais. Mano vaikais.

Atsidusau. Brangi dovana. Paprasčiau būtų ką nors nupirkti. Bet pažadėjau. Pažadėjau nuo šiol dovanoti savo laiką. Savo juoką, džiaugsmą ir akimirkas. Emocijos nenupirksi už jokius pinigus.

Noriu remdamasi savo vaikystės prisiminimais, kurti savo namų tradicijas. Be apsirijimų, be tuščiažodžiavimų. Noriu laiko su mano pačiais brangiausiais, nes nieko daugiau šitoje žemėje neturiu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis