Jei ko reiks, užsisakys internetu. Ir kokia nors Barbora ar Valdukas su autobusėliu, atveš tiesiai į namus. Visur sienos užrakintos ir nieks nebevažiuoja į Šiaurę, kad pasėdėtų seneliui ant kelių, pašnibždėtų į ausį apie savo svajonę ir paglostytų elniams tarpuragius.
Kėblina per sniegelį liūdnas senelis, tampo snieguotas šakas, kad snaigės kristų švelniai ant Rudolfo galvos, kuris bidzena jam iš paskos.
Ir supranta, kad ir jo darbas lyg taip pat niekam nebereikalingas. Nes visi turi tik vieną svajonę – kad visi būtų sveiki. O jis sveikatos nenešioja, nes pats nežino, iš kur jos gauti.
Metai iš metų mes kalbėjom, kad stop masiniam pirkimui ir bereikalingų dovanų kaišiojimui po eglutėm. Niekam nieko nebereikia. Kalbėdavom ir... vis tiek pirkdavome ir dovanodavome. O gavę, kraudavome dėžes, kartais net neišlupę, ant spintos.
Šitaip kartą savo vaikams padovanojau suporuotus dėžutėje du gražius puodelius arbatai. Marti pradėjo šaukti sūnų, kad pažiūrėtų, kokie gražūs puodeliai. Aš buvau laiminga, nes iš kažkur gavau ir net neišpakavau. O čia vaikams taip patiko. Atėjęs sūnus taip pradėjo juoktis, kad net aš prisijungiau. Juokėmės visi trys, kol per juoką šiaip ne taip marti pasakė, kad tai jie man tuos puodelius prieš kelerius metus padovanojo per gimtadienį. Man kažkaip iškart pasidarė nebejuokinga. Tiek visko turėti ir nebežinoti, ką turi.
Atsimenu, kaip prieš vienus Naujus metus, senais, gūdžiais sovietmečio laikais, ruošiau saviškiams dovanas iki penkių valandų ryto. Kam numezgiau kojines, kam pati iškepiau molinį puodelį, kam apsiuvinėjau nosinaičių pluoštą.
O svarbiausia, mano manymu, buvo įpakavimas. Kurio tuo metu nebuvo. Jokio spalvoto dovanų popieriaus, kurio šiomis dienomis, parduotuvėje nors vežimais vežk. Aš visą naktį su skylamušiu mušiau iš spalvotų žurnalų ir laikraščių mažus apskritus popierėlius. O po to, derindama spalvas, su pincetu kiekvieną jų klijavau prie balto popieriaus ir vyniojau dovanas. Tokios gražios dovanų krūvos aš daugiau niekada nebemačiau. Ir nesvarbu, kad per kelias minutes buvo suplėšytas mano visos nakties darbas. Aš iki šiol atminty ir širdy turiu šitą džiaugsmą.
Aš visą naktį su skylamušiu mušiau iš spalvotų žurnalų ir laikraščių mažus apskritus popierėlius. O po to, derindama spalvas, su pincetu kiekvieną jų klijavau prie balto popieriaus ir vyniojau dovanas
O ką dovanoti šiuo sunkiu laikotarpiu? Nei masažų kuponų, nei teatrų bei kino filmo bilietų neįteiksi. Nei lūpų dažų nepadovanosi. Nes kas nors gali suprasti kaip įžeidimą. Kokie bebūtų gražūs lūpdažiai, bet po kauke jie atrodys ne kaip. Netgi gali kilti įtarimas, kad jūs slepiate, jog ką tik nukritote nuo dviračio ir kaip tyčia veidu ant asfalto. Netinka tokia dovana.
Dar pernai buvom pradėję kalbėti, kad geriausia dovana, tai mūsų laikas, dovanotas savo brangiausiems. Tačiau ir jis dabar nebetenka prasmės. Šiuo metu seneliams, pasirodo, didžiausia anūkų dovana, jei jie pas juos neina. Vat apsimeta anūkėlė, kad neturi babos ir baba džiaugiasi, kad yra tokia mylima ir saugoma.
Turiu pažįstamą. Vadindavom Lorandu. Vaikystėje visi jį mušė, kas buvo didesni nors keliais centimetrais. Mama valytoja ir dar truputį spekuliantė. Mokytojoms vis kažko atnešdavo ir gal dėl to Lorandukas baigė mokyklą. Nes reikėjo vienai vaiką užauginti.
Lorandukui mokslai ėjo trys centimetrai šalia jo, net neužkabindami uniformos. O uniformos visi rankogaliai blizgėdavo lyg sidabriniai, nes jis niekada neturėjo nosinės. O sloga atrodė buvo vienintelė jo draugė. Kapstėsi jis per tą gyvenimą ir kažkaip nutolo nuo manęs. O kai pamačiau šiomis dienomis, išsižiojau. Prieš mane stovėjo pasiturintis verslininkas, kuriam pasitikėjimo savimi dabar užteko jam ir dar kokiems penkiems žmonėms.
Aš beveik nekalbėjau. Nes kaip išsižiojau iš nuostabos, lyg pirmą kartą apgirtęs žvirblis nuo surūgusių vyšnių, taip ir nesučiaupiau snapo. O jis, nesustodamas čiauškėjo kaip rėksnys varnėnas, vėl pavasarį atradęs savo inkilą sveiką.
Čiauškėjo apie tai, kaip jam viskas gerai, ir kad jam dzin tie karantinai. Tik viena baisi problema. Žmonai apvalus jubiliejus ir jis užsakė prabangią mašiną iš salono. O salonas užsienyje. O pinigai beveik sumokėti. O kaip pasiimti, kai sienos uždarytos? Ir galų gale, kur važiuoti? Niekur negalima ir niekas nematys, kad ji važiuoja. Visi sėdi užsidarę duris ir langus, ir nieks nežiūri, kur ir kas važiuoja. Va čia tai bėda. Kai jis atsidusęs nutilo, aš supratau, kokia aš laiminga. Mano mašiniukas tupi kieme kaip višta ant kiaušinių ir taupo mano pinigėlius. Aš nesergu ir mano žmonės saugūs.
Ir turbūt pirmą kartą šiais metais aš bandysiu suprasti, kas iš tikro yra šventė, kai nieko neturi ir kai tau nieko nereikia. Kai paskambinsi tiems, kuriems nori, kad pasakytum, kaip juos vertini ir myli. Ir tada ateis supratimas, kad didžiausia dovana, kai nieko nėra, yra – žodis. Kuris buvo jau tada, kai nieko nebuvo. Žodis, kuris mums visiems reikalingas. Jie gali būti skirtingi, bet jau labai iš širdies. Kad mums visiems būtų gera.
Ir dabar aš jums dovanoju šiuos žodžius, nes man jūs rūpit. Gražiai sulaukit švenčių ir gaukit daug gražių žodžių.
