Du kartus surizikavau ir pabandžiau nuvykti. Kad dar kartą įsitikinčiau, kad ne veltui moteriai duodama intuicija už tai, jog nejaustų skriaudos, negavus kaip dovanos logikos jausmo. Taip sakant tas ant to.
Klasės susitikimas įvyko praėjus nedaug laiko nuo mokyklos baigimo. Dar tada, kai bambagyslė buvo stipriai įsitempusi prieš nutraukimą. Plius savo naujuose moksluose girdėdavau iš kursiokų apie didžiulę meilę savo broliams ir sesėms iš mokyklos laikų. Ir man atrodė, kad ir aš taip privalau jaustis. Šeštoje klasėje buvau įsimylėjusi vieną berniuką tik todėl, kad jį mylėjo mano draugė. Ir man atrodė, kad ir aš turiu taip pat mylėti.
Mums visada daro didelę įtaką tie, kurie yra šalia mūsų ir yra daug stipresni už mus.
Taigi nuvykau į susitikimą. Mokykloje visomis prasmėmis nebuvau laiminga. Iš kelių bendraklasių esu sulaukusi baisių kaltinimų, nors niekuo nebuvau kalta. Buvau žeminama ir iš manęs tyčiojosi už tai, apie ką net neturėjau supratimo. Šita nuoskauda iki šiol guli ant širdies ir taip norėčiau, kad nors prieš mirtį, kaip kokiame kino filme, išaiškėtų tiesa. Kad tie žmonės suprastų, jog aš nebuvau kalta. Nors jaučiu, kad kaip filme būna tiktai filme.
Buvau žeminama ir iš manęs tyčiojosi už tai, apie ką net neturėjau supratimo
Tai štai tame susitikime pasijutau varna. Gink, Dieve, ne balta. Svetima, apipešiota, nabagėlė ir visiškai ne vietoj ir ne laiku. Negražiai pasielgiau, nes bandžiau pasakyti, ką jaučiu. Kad mes nekalti, kad gimėme toje vietoje, kur tebuvo viena mokykla. Kad mūsų tėvų toks pat amžius ir todėl mes gimėme tuo pačiu metu. Mes neturėjome kito pasirinkimo ir ėjome į tą pačią klasę. Ir buvome tik bendraamžiai, bet jokiu būdu ne bendraminčiai.
Kad nejaučiau jokios bendrystės tarp tų vaikų-bendradarbių. Atsėdėdavau savo darbe ir išeidavau namo. O kitą dieną, šniokšdama kaip drakonas, kulnais į priekį, vilkdavausi „darban“. Gal išskyrus tą metą, kai į mokyklą skrisdavau meilės sparnais. Kad būčiau netoli to, kuris mylėjo mano draugę.
Buvau viena prieš visus. Išsišokėlė. Nes drįsau nemeluoti. Pasakyti, ką jaučiu. Nes klasės susitikimas – tai toks pasipuikavimas viens prieš kitą. Melagių fiesta. Kaip nerealiai sekasi darbe, kokie nuostabūs vyrai ir žmonos, namai, vaikai. Ir to pasakojimo pabaigoje būtina užkrėsti ružavos spalvos ir dar šiek tiek pudros. Nes kalbama apie tuos ateities planus, kuriuose bus dar geriau ir stipriau. Na, kažkaip kaip Amerikoj ir Australijoj kartu sudėjus. O aš nenoriu svetimiems žmonėms duoti ataskaitos, koks yra mano gyvenimas. Na, bendrai niekam nenoriu. Jei tuo metu nenoriu.
Klasės susitikimas – tai toks pasipuikavimas viens prieš kitą. Melagių fiesta. Kaip nerealiai sekasi darbe, kokie nuostabūs vyrai ir žmonos, namai, vaikai
Ir visa tai papasakojau dar kartą savo kursiokams, sugrįžusi iš klasės susitikimo. Kad jie man melavo. Nėra ten taip gerai, kaip jie sakė. Ir tada jie man pasakė, kad manęs gaila, kad aš nepatyriau to nuostabaus jausmo – klasės bendrystės. Ir man savęs buvo gaila, nes supratau, kad jie gavo tą dovaną, o aš ne.
Tada surizikavau antrą kartą. Atvažiuoti į vienos iš vėlesnių mokslų mokyklos kursiokų susitikimų. Po renginio, atsibeldusi per visą Lietuvą į susitikimo vietą, patyriau tą patį, ką ir per klasės susitikimą. Kai pusgirtė kursiokė išvadino mane sušvilpta žvaigžde ir kad aš jiems turiu iškelti šitą balių, nes esu milijonierė, mane užgriuvo vienas klausimas – ką aš čia darau? Gal problema manyje? Gal nesugebu pasirinkti žmonių, o manyje pačioje tupi visiškas blogis? Kodėl taip nesiseka su tais, su kuriais turiu būti kartu? Jiems visiems gerai, o man ne? Kas man yra?
Ir tada parėjo atsakymas. Kad aš neprivalau būti su tais, su kuriais nenoriu. Kurie manęs negerbia, o aš jų. Aš nekalta, kad yra žmonių, kurie man nepatinka. Kaip, deja, nekalti ir jie, kad mane pamatę susiraukia lyg atsikandę citrinos. Mes neprivalom maivytis.
Bet, žinoma, ir šaukti tiesos ant kiekvieno kampo nebūtina. Tokius tiesos šauklius meta per bortą ir muša tarpuvartėse. Gal tiesiog pratylėti nenorą bendrauti? Ir tik įspeistam į kampą pasakyti tiesą? Kad būkit geri, žmonės, neverskite manęs daryti to, ko aš nenoriu!
Aš neprivalau vaidinti, kad turiu savy meilę jums. Nes iš tikrųjų neturiu jokio jausmo. Ir kai skambina užsakovė, norėdama, kad pravesčiau renginį daug pigiau, nes ji ištekėjusi už mano bendraklasio, ji nesupranta, kad padarė didelę klaidą. Nes aš net jo vardo neatsimenu. Tik pavardę. Ir man dzin, kad ji miega su kažkokiu berniuku iš mano vaikystės, kuris per pertraukas man kilnodavo uniformą. Ir, žinoma, už tai gaudavo su portfeliu per galvą. Kaip sėdėję kalėjime nenori atsiminti to laikotarpio kameros draugų, taip ir aš uždariau duris į tą metą.
Žinau, kad mane gali užpulti nuostabių klasės draugų gildija ir sutaršyti į gabalus. Bet aš po to atsikelsiu, nusivalysiu dulkes ir nueidama pasakysiu, kad vis tik tai buvo mano žodis ir aš jo neišsižadėsiu.
