Tačiau per tą trumpą laikotarpį, kai mums užvėrė išėjimo duris, savam krašte nutiko daug įdomių dalykų.
Sakoma, kai užsidaro durys, atsidaro langai. Pro duris gali eiti toli, o pro langus – čia pat. Ir mes išėjom į „čia pat“. Į Zarasus, Anykščius, Biržus, Kupiškį, Rokiškį. Čia kalbu apie savo „pasivaikščiojimus“, kai atvyksta draugai arba tiesiog atsiranda plyšys savaitėje ir norisi kur nors išvykti.
Norėčiau ir toliau nukeverzoti – link Birštono, per Skriaudžius, kažkur link Merkinės, apsilankant Perlojoje, Varėnoje. Žmonėms visada reiks pažinimo džiaugsmo. Nes kai atrandi Lietuvą ir supranti, kad kokio bieso trenktis link Suomijos, jei Ignalinos pusėje irgi labai gražu, yra nerealus jausmas. Tuo labiau kad supranti, ką žmonės tau kalba. Ne taip, kaip man buvo Estijoje – aš nemoku angliškai, jie nenori kalbėti rusiškai. Ir mykiam kaip du jaučiai, negalėdami išsiaiškinti, ar kažkuris iš mūsų yra karvė.
Anais laikais, kai aplink mūsų šalį buvo vieni priešai (na, gal jų buvo ir daugiau, bet tada taip sakydavo „vieni priešai“), o mes visi buvom lenktynių nugalėtojai (nors niekur nebėgome), didžiausia metų kelionė mano šeimai buvo į svajonių vasarą – Palangą.
Kelialapiai iš tėčio darbo. Trys, tarpusavyje visai nepažįstamos šeimos su vaikais, viename kambaryje su vienuolika metalinių lovų, kažkokiame namelyje Palangos priemiestyje. Tokia sovietinio tipo ligoninės palata, kur guli vienas šalia kito žmonės, pirmą kartą matantys vienas kitą. Svetimas didelis dėdė, kuris gulėjo šalia manęs, stipriai knarkdavo ir garsiai daužydavo užpakaliu į žemę ištampytomis lovos sprandžinomis, kai versdavosi ant šono. Lietus lyja, o mes visi šalia.
Vyrai, „darantys“ buteliuką ir lošiantys kortomis, moterys, „darančios“ kažkokius maistus iš atsivežtų produktų, ir mes, vaikai, nieko nedarantys, nes nieko negalima buvo daryti. Ant kurių visi nuolat rėkdavo, nes mums toje fermoje išvis nebuvo numatytos vietos.
Trys, tarpusavyje visai nepažįstamos šeimos su vaikais, viename kambaryje su vienuolika metalinių lovų, kažkokiame namelyje Palangos priemiestyje. Tokia sovietinio tipo ligoninės palata
Aš tai svajodavau, kad iš to poilsio kuo greičiau šautume namo ir net verkdavau žiūrėdama pro svetimų namų svetimą langą. Per šlapią pilkumą niekaip nesuprasdama, kur gi ta stebuklinga jūra, kurios jau trečia diena nepasiekiame per tą lietų.
Tačiau kai pasiekėme, puolėme per tą vieną saulėtą dieną įdegti taip, kad atsigriebtume už tas tris. Kai lijo. O tada aš laikiau paklodę, iškėlusi kiek galėjau aukščiau, slėpdama mamą nuo svetimų žvilgsnių, kad jie nematytų, kaip tėtis jos raudoną, perdegusį kūną tepa kefyru.
Bet buvau maža, o rankytės trumputės ir svetimas dėdė kažkodėl pasakė: „Gražūs papai“. O tėtė kažkodėl supyko ant manęs. Gal todėl, kad mano rankos buvo per trumpos, o mama per graži. Todėl mano atostogos Palangoje kažkaip ir pasibaigė kartu su mano vaikyste.
Iš to laikotarpio tik vienas mielas prisiminimas – didelė batono riekė su sviestu, o ant jo – daktariškos dešros gabalas, lyg didžiulė, stora tabletė. Skaniausias pasaulyje tortas.
Pamažu gyvenimas plėtė mane ir mano judėjimo amplitudę. Su visu tuo pasikeitė ir atostogų teritorijos.
Atsirado išvažiavimai iš Lietuvos. Vaikščiojau atknežinusi žandikaulį iki krūtinės ir leidau svetimtautėms musėms ilsėtis ant mano liežuvio, nes jėgų sučiaupti žandikaulį niekaip nerasdavau. Kalnai, prarajos, ežerai bekraščiai. Čikagos dangoraižius akimis raižiau, atkraginusi galvą iki nugarkaulio. Didumas visa ko, gražumas visur kur. Platumas horizonto iki tos vietos, kur protas atsisako suvokti ribas.
Po to pamažu pradėjau jausti keistą jausmą. Į kokią tik šalį benuvažiuoju, pirma mintis, kuri šauna į galvą, būdavo „noriu namo!“
O po to pamažu pradėjau jausti keistą jausmą. Į kokią tik šalį benuvažiuoju, pirma mintis, kuri šauna į galvą, būdavo „noriu namo!“. Nieko dar nemačiusi, nieko nepatyrusi, o namo jau noriu.
Po kiek laiko apsiprasdavau, susitaikydavau ir net visai patikdavo. Bet jei kas būtų paklausęs: „Varom namo?“, iškart atsakyčiau „palauk, aš tuoj“.
Visur man buvo gražu ir mačiau daug nuostabių šalių. Buvau su nuostabiais žmonėmis ir patyriau fantastiškų nuotykių, bet... visada norėjau namo. O parvažiavusi visiems plyšaudavau, kokia buvo nuostabi kelionė ir kad jie visi būtinai ten turi nuvažiuoti. Tik niekada neprasitardavau apie savo slaptą norą pabėgti iš ten.
O tada nusileido uždanga, užsirakino durys ir išėjo prižiūrėtojai, neperspėję, kada sugrįš ir išleis. Ir kol jie buvo kažkur išėję, mes ant pirštų galų pradėjom važinėti po kaimyninius kiemus. Anykščiai, Kupiškis, Biržai, Rokiškis... Ai, tiesa, jau sakiau.
Bet įdomiausia, kad pabuvus Turkijos kurorte, aš ten nebenoriu. Nors kasryt man ten iš rankšluosčio išraito gulbę ir aš vos neverkiu jos gailėdama, kai man ateina laikas praustis. Ir arbūzai ten išraižyti visokiais povais ir rojaus paukščiais. Gražūs iki negalėjimo. Todėl ir negaliu jų, tokių gražių valgyti.
O štai į Biržus aš vėl noriu. Ir į Anykščius. Ir į Rokiškį. Nors ten nei arbūzų, nei gulbių nėra. Viską žinau, bet vėl noriu ir man neatsibosta
O štai į Biržus aš vėl noriu. Ir į Anykščius. Ir į Rokiškį. Nors ten nei arbūzų, nei gulbių nėra. Viską žinau, bet vėl noriu ir man neatsibosta. Ir matau daug žmonių. Daug daugiau, nei jų ten buvo seniau. Ir jie iš naujo atranda Lietuvą. Ja mėgaujasi prisimerkę iš malonumo ir rodo savo vaikams. Bent šitai išėjo mums į naudą, pabuvus uždarytiems.
Ir žinote? Aš dar nė iš vienos lietuviškos kelionės neužsimaniau namo anksčiau laiko. Net ir ilgiau pabuvusi. O žinote kodėl? Todėl, kad čia ir yra mano namai.
