Taip. Aš pasakoju apie save. Apie savo atėjimą į žemę su šlapdriba, ir pusniegiu ne bet kur, o seno traktoriaus kabinoje. Nespėjo nuvežt.
Ir ko aš čia taip skubėjau, nesuprantu.
Tačiau kiekvieną rudenį sau keliu šitą klausimą.
Niekas kitas taip gerai kaip aš nežino, kaip išgyventi lapkritį. Kai vaizdas už lango mums sako, kad gyventi neapsimoka.
Tada pradedu ieškoti pliusų. Savy randu sunkiai. Kad neverta džiaugtis savo buvimu rudenį, supratau dar vaikystėje. Neturėjau jokių gimtadieninių balių. Paprasčiausiai ryte ateidavo tėvai ir dar miegančiai į rankas įdėdavo knygą. Pasakydavo kažkaip, kad sveikina ir dabar galvoju, kad net nepabučiuodavo. O gal bučiuodavo, bet nestipriai, nes šiandien neatsimenu.
Turiu iki šiol tas knygeles – apie svetimų šalių vaikų nuotykius kažkokiose būtose ir nebūtose karalystėse. Pagal tituliniame lape įrašytas metų datas žinau ką ir kuriais metais įteikė.
Dabar jau kitaip. Žinau, kad jei ne aš pati, niekas lapkričio neužkels ant pjedestalo. Tad ir ieškau aplink, kas mane džiugintų. Nors šiek tiek duotų jėgų ištempti iki Kalėdų.
Šis ruduo kažkoks išprotėjęs. Na tikrai neatsimenu, kad eidamas per Vėlines nuo kapinių užsuktum į miškelį (nesvarbu kokiu tikslu) ir rastum baravyką. Ir ne vieną. Ir ne tu vienas. O beveik visi! Ir tada kyla klausimas – kokiu tikslu visi iš kapinių pasuko į mišką? Nors jei sąžiningai – jeigu tik džiugina lietuvių grybautojų tautą tie radiniai, tai lai tie grybai auga ištisus metus.
Tačiau yra ir dalykų, džiuginančių mane labiau nei grybai. Tai gaisras Alytuje.
Ne! Jūs ne taip mane supratot. Gaisras ne džiugina. Gaisras mane žiauriai liūdina. Bet... Jis parodė, kad žmogiškumui dar nesibaigė galiojimo laikas. Kad šis gaisras kaip lakmuso popierėlis atskleidė kas yra kas, ko nematome plika akimi. Kad ne tie yra dideli vyrai, kurie išdidžiai sėdi dideliuose didumuose. O tie yra dideli, kurie būdami maži, murzini ir bebaimiai, daro didelius darbus be didelių rėkimų. O rėkia tai tie – iš savo didelių didumų. Nes jie nori sužinoti iš kur tas murzinas, mažas gaisrininkiukas gavo šitą sumuštinį, kurį stačiom sukamšė, prieš vėl šokdamas į ugnį.
Geras ruduo tuo, kad sužinojau, jog Lietuvoje dar yra tikrų vyrų. Dar galima rasti sąžinės ir garbės. Dar ne viskas parduota ir išmainyta.
Dar džiugina, kad mūsų prezidentinė pora gražiai pasirodė pasaulyje. Tolimajame, kur skraido tarpatlantiniai ir nelabai atlantiniai lėktuvai. Džiaugėsi pasaulis, kad atvykę mūsiškiai savo apranga pagerbė šalį, pas kurią atvyko pasižmonėti. Ir tada pas mus, už jūrų vandenynų, prasidėjo valstybinio lygio protmūšis. Kas aprengė moterį?! Kas nupirko medžiagą?! Kas supirko ir kas sumokėjo?!? Kas tas, per šakas?!
Na, jei blogai būtų aprengę, suprasčiau, kad slepiasi bijodami. Tačiau aprengė gerai? Ir niekas nesiruošia šaukti, kad karalius nuogas? Žinokit, aš įtariu, kad ji pati pasisiuvo. Tikrai. Gražiai, dailiai. Kad patiktų ir įtiktų, nes šiaip tai toks ir yra prezidentienės tikslas.
Mane džiugina, kad man negėda už Nausėdą. Aš nebijau jo išleisti į pasaulį. Kad jis nusišnekės. Kad gali pradėti batu daužyti į tribūną. Kad ne tokį anglišką žodį pasakys. Kad man po to bus gėda draugams iš užsienio pasakyti, jog aš esu iš tos šalies, kur tas... Kaip jau ne kartą buvo už kitus. O juk mums svarbu, kaip mes atrodom pasaulio kontekste. Juk kiekvienas, kad ir mažas mūsų paminėjimas, kad ir mažyčiam reikaliuke, mums yra svarbus. Mes jau tokie. Esame dideli mūsų mažuose reikaluose. Ir mes daug ką galim padaryti, tik mums trūksta saulės. O ji dažniausiai ateina pavasarį. O iki pavasario reikia iškęsti rudenį. Pirmiausia. O tada mes prasiveršim.
Todėl aš jums sakau kaip žmogus, išgyvenęs visus rudenius, – viskas bus gerai. Reikia tik pakentėti ir atrasti pliusų. Savy. Namuose. Kieme. Pas kaimynus. Jei labai ieškosim, tai tikrai rasim. Aš juk radau. Kaip įrodymas – aš vis dar gyvenu. Nors ir gimusi rudenį.