Violeta Mičiulienė: Nespardyk gulinčio dainininko – tavo saldainių gydytojams nebereikia

Kai paskambinu ketvirtadienio vakarą savo vaikams, kurie gyvena Anglijoje, mane aplanko kažkokios neįtikėtinai gražios vienybės džiaugsmas. Mane kartu su telefonu padeda ant balkono atbrailos ir aš, net nekvėpuodama laukiu aštuntos valandos vakaro.
Violeta Mičiulienė
Violeta Mičiulienė / „Turiu fotoaparatą“ nuotr.

Ir matau, kaip prasiveria aplinkinių namų langai, balkonai ir rankų tulpės išsiskleidžia plojimais. Ploja tėčiai, mamos. Kažkur, jiems iš pažasties, išlindęs mažylis šaukšteliu skalambija per bliūdelį, nes jau turi patirtį, kad jo katučių nebelabai kas girdi.

Aš irgi ploju Lietuvoje. Kartu su jais.

Man patinka dalyvauti jų plojimų gražume ir atrodo lyg pabūnu kartu su jais Anglijoje.

Nes jau buvo vienas pabandymas tai padaryti iš savo balkono. Savo namuose. Kai sužinojau apie šitą akciją Lietuvoje ir pusė dienos jos laukiau. Kad vakare, savo daugiaaukštyje, išeičiau į balkoną ir kartu su kaimynais padėkočiau plojimais medikams.

Žinoma liūdna, kad prieš mano namą tik mokykla, kuri jau keli mėnesiai miega letargo miegu ir į akis niekam nežiūrėsiu plodama. Bet šalia, po manim, už manęs, pilna kaimynų, su kuriais mes tai padarysim.

Išėjau. Pradėjau ploti. Viena. Mano pliaukšėjimas atsimušė į tuščią mokyklą ir grįžo atgal link manęs. Pakeliui prižadindamas didžiulėje eglėje snūduriuojančią varną. Ta, išmetusi virš snapo savo siauras akis, žiūrėjo į mane. Aš plojau ir žiūrėjau į ją. Kuo toliau plojau, tuo labiau supratau, kad varna manęs nori paklausti – „Tau su galva viskas gerai?“. Iš akių supratau.

O aš vis tiek plojau. Iš principo. Kol iš apačios išgirdau kaimyno klausimą – „Gal tu sergi? Kas tau yra?“

Tada parėjau namo. Taip ir neatsakiusi, kad plojau tam, kad nesergu. Kad dėkoju tiems žmonėms, kurie padeda tiems, kurie serga. Kad kitaip padėti nemoku. Bet nepasakiau nieko. Tačiau daugiau nebeinu į balkoną ploti viena. Nes kažkaip galvoju, kad jiems reiktų padėti ne taip. Tiesiog klausyti nurodymų ir nesusirgti. Netampyti likimo už ūsų. Nesityčioti ir nedaryti kvailų sprendimų. Kad gydytojai galėtų galų gale pailsėti ir išsimiegoti. Jei tu ploji dėkodamas balkone, o rytoj eini, lipdamas žmonėms ant galvų, be kaukės spjaudydamasis į šonus, tai apie ką mes kalbam?

Susitikau tokį žemės varguolėlį. Žmogų, kuris tikrai daug ir sunkiai dirba. Ir kuris, susitikęs mane parduotuvėj, būdamas be kaukės, griebė mane į glėbį, iš ko supratau, kad tikrai manęs buvo pasiilgęs.

Atsargiai papriekaištavau, kad... taip negalima. Kad reikia saugotis. Nes daktarai šitaip vargsta mus gydydami. Va čia ir trūko jo kalbos užtvankos purslai ant manęs. Ir išgirdau kaip jis nekenčia gydytojų ir niekad nebeis pas juos, nes buvo stipriai apgautas.

Kaip jį viena, pagyvenusi gydytoja, paprašė nupjauti pievą aplink jos didelę sodybą. Kaip jis atsivežė traktoriuką. Kiek pylė kuro ir kaip ilgai dirbo. Ir kaip šiais sunkiais laikais tikėjosi normalaus uždarbio. Ir kaip baigus darbus, gydytoja su juo atsiskaitė. Tiesiog liepė nuo prieangio pasiimti didžiulį bulvinį maišą, visą prigrūstą saldainių dėžučių. Kai kurias dėžutes dar puošė rusų kalba užrašytos etiketės. Kaip žmona vakare su vaikais išplėšė tas visas dėžutes, tikėdamiesi, kad kurioje nors ras kokį pinigą. Ir neradus nieko, teko ilgai galvoti – kas augina kiaules, kurioms turėtų patikti seni šokoladiniai saldainiai.

Su ta sąlyga, kad kiaulė neatsirado, saldainiai buvo išmesti į šiukšlių konteinerį.

Vienu ypu atpasakojęs šią istoriją, atsiduso ir pabaigai pridūrė, kad gydytojais jis jau niekada nepasitikės.

Aš patylėjau ir paklausiau jo, ar per visą gyvenimą niekas, iš jo šeimos narių, nėra nunešęs gydytojams saldainių. Jis pasimetęs atsakė, kad gal žmona kažkada ir nešė, bet ką tai keičia.

Štai tada aš atvėriau savo žodžių užtvanką. Kad mes tiek metų žemindavom gydytojus užversdami juos pigiais ir ne visai pigiais saldainiais. Brukdami konjakus ir šampanus, lyg jie tam ir mokėsi medicinos, kad gerdami alkoholį, kasdien užsikąsdami šokoladu, pusgirčiai nustatytų kokiomis ligomis mes sergame.

Tai mes patys jiems kaišėm į kišenes vokelius paslapčiomis tikėdamiesi juos priversti daryti tai, ką jie ir taip darė. Duodavom, o po to dejuodavom, kad jie ima. Užvertėm saldainių maišais, kalnais gėrimų ir kur jiems visa tai dėti? Kiek žmogus gali išgert ir suvalgyt šokolado per savo gyvenimą? Kas mes per žmonės?

Kas mes per žmonės?

Štai tik neseniai scenos žmonės dainavo, šoko ir džiugino mus visus. Kaišiodavom visiems artimiesiems, po koncertų užfiksuotas akimirkas su įžymybėmis. Maivėmės prieš visus, kaip mes su jais kalbėjomės ir kokia garbė, kad jie mums spaudė ranką.

Ir vos tik parėjo tikrai sunkus laikas, kai jie neteko savo darbo, kurį išmanė ir kurį mylėjo. Ir kuris buvo skirtas, kad mums būtų gražiau ir linksmiau gyventi. Juk nei vienas iš jų nesiverždavo pas jus nekviestas pro duris? Visų jų norėdavot ir patys prašydavot! Ir vos tik parėjo karantinas, buvo suslėptos visos nuotraukos, kuriomis ką tik didžiavotės.

Ir parėjo puolimas, kad šitiems „taip ir reikia. Ir toks džiaugsmingas dergimas. Tokia palaima, kad aniems“ blogai ir kad vat dabar jie taps tokie kaip visi. Nesulauksit! Jie niekad netaps kaip visi! Nes jie turi talentą. Jie ir toliau dainuos. Tik kaip jūs jiems į akis žiūrėsit? Nebus gėda? Neprisiminsit kaip parkritusį spardėte?

Todėl sakau. Nebūkite teisėjais. Ne tam šis laikotarpis, kad visus suėstume. Šis laikotarpis tam, kad atrastume savyje žmogiškumo ir nuramintume žvėrį, kurio jums visiškai nereikia. Kaip ir medikams jūsų saldainių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų