Trys šventiškos skirtingos dienos. Per kurias lyg kreivodamas, šleivodamas ir aplinkiniams sukeldamas daug juoko viena koja eitum tiesiu keliu, o kitą dėtum ant šaligatvio. Liaudyje tai kažkodėl sakoma: „nei penki, nei devyni.“
Taigi. Jei esi paprastas žmogus, tai gali daryti kaip tu nori. Vieną dieną su bendradarbiais linksmai pasimėtyti prezervatyvais. Kitą kartu su vaikais žiemą varyti iš kiemo ( jei tik ji bus pas jus atėjusi.) O pabaigai – su senoliais šauliais ir jų anūkais aikštėje prie vėliavos rimtais veidais paklausyti gražių tremtinių dainų.
Bet aš ne šiaip pasakiau: „Jei esi paprastas žmogus!“. Nes jei ne paprastas, tai tu turi bėdų. Ypač, jei tu dirbi kultūros namuose ir kiekvienais metais tos pačios šventės turėtų būti švenčiamos kitaip. Kitaip nei pernai metais. Tačiau ką penkioliktus metus iš eilės Vasario 16-osios proga gali sugalvoti naujo?
Viena, jau ilgą patirtį turinti kultūros darbuotoja Aldona, kuriai liko gal koks pusmetis iki gražaus išėjimo iš darbo, atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Tris dienas iš eilės sukrito tokios skirtingos šventės. Jas reikia paminėti su kaimo žmonėmis, kurių liko gal tik kas trečiame, neužkaltame name.
Norint visus pakviesti į renginį, užtenka valandos pereiti per visą kaimą. Tačiau jei svečiai ateis į meilės dieną (vienišų yra tik du senberniai, penkios našlės ir viena daugiavaikė, turinti šešis vaikus nuo skirtingų vyrų), tai į kitas šventes jau bus sunku prisikviesti.
Aldona pasikvietė kaimo tarybą. Tai yra kaimynę Danutę ir traktoristą Stasių (nes tas prie technikos, jei ką reiktų įkalti.)
Blynai, meilė ir Tėvynė!
Ilgai sprendė, ką daryti, kaip pasielgti, kad avis būtų sveika ir vilkas sotus? Ir ką gi? Trys galvos tai ne viena! Kitą dieną prie parduotuvės, ant kryžkelės ąžuolo ir iškrypusių ambulatorijos durų, iš tolo švietė ryškūs trispalviai plakatai. Jie visus kvietė į sekmadieninę LINKSMĄ popietę, kurios pavadinimas – „Blynai, meilė ir Tėvynė!“
Buvo prašoma įsisegti į kairį atlapą širdelę, dešinėje rankoje atsinešti trispalvę vėliavėlę, o kairėje rankoje turėti lėkštę namuose keptų blynų, kuriuos būtų galima suvalgyti pačiam ir kaimyną pavaišinti.
Ir štai, po mišių, sekmadienio popietę, per kaimelį traukė žmonės link kultūros namų. Visi su blynais. Kas trečias su vėliavėle ir visi vaikai su širdelėm. Tik jie, gal nežinodami, kur yra širdis, apsiklijavo jomis visą veidą ir rankas.
Ir šventė kaimas šventę – „Trys viename“. Ir buvo šventos trejybės skanioji fiesta. Ir buvo visi laimingi ir dėkingi už tokį linksmumą.
Kai aš išgirdau apie šitą smagią ir TIKRĄ istoriją, pagalvojau, kad kaip taip kaimo žmonės teisingai sudėlioja prioritetus? Juk, jei užkandi blynų ir turėdamas širdį, ir žinodamas už ką, ir ką myli, gali drąsiai eiti ginti tėvynės?
Juk gyvenime paprastam lietuviui ir yra svarbiausia – blynai, meilė ir Tėvynė. Aš taip manau.
