Pradžioje kaip strutis į smėlį sukamšiau savo galvą į namų tvarkymą. Ilgai iki negalėjimo. Kai adatos sugulė pagal dydį, sagos pagal atspalvius ir kriauklės pagal susiraitymų įmantrumą, atsisėdau pagalvoti, kas toliau.
Tvarkymosi pabaiga buvo be šampano ir su keista nuojauta, kad vat dabar viskas tik ir prasideda. Mano langas į pasaulį – kompiuteris. Mano, prieš metus pradėti mokslai, kurie man taip patiko, persikėlė į internetinį lygį. O lygio tai juk jokio nėra! Internetas yra, o lygio nėra! Reikia atlikti rašto darbą.
Bet... Jį reikia išsaugoti, perkelti į kažkokį velniažin užsienietišką žodį, užmutinti, paniautinti, užseivinti, užniaukti, pagūglinti, užgaglinti, tada paredagavus išpliurinti ir kažkur išsiųsti.
Man telefonu vaikai siunčia instrukcijas, nufilmuotas ir, jų manymu, pritaikytas pirmykščių bendruomeninių genčių atstovams.
Man iki tų genčių toli. Man išvis dabar viskas toli. Bijau ir nemoku prisitaikyti prie to naujo pasaulio, kuris laužiasi pro mano duris. Ir pikčiausia, kad nėra kas man paaiškina, kaip dabar gyventi? Kaip man prisitaikyti? Mano bendraamžiai, kaip ir aš, sėdi išsižioję išprotėjusio varno poza, atvertu snapu ir laukia atsakymų iš kažin kur. Bet jau nebe iš informacinių šaltinių. Nes jau tas kalnas naujienų šiukšlių, užgriuvęs iš televizoriaus ir socialinių tinklų, paskandino visus blaivios sąmonės likučius.
Neturi kantrybės su mumis žaisti.
O tie, jaunikliai jaunuoliai, kurie ir taip gyvena internetiniame pasaulyje, neturi laiko mums išaiškinti, kaip čia dabar prisitaikyti prie ritmo. Neturi kantrybės su mumis žaisti. Jiems nesuprantama, kaip galima nežinoti, kad paspaudus ctrl su pnk ar dar su kažkuo, išeina didžiosios raidės ar mažieji skaičiai. Tiesiog tai pajutau kalbėdama su savo vaiku. Toks jausmas, kad susitiko kinas su latve. Viena apie šprotus porina, o kitas hieroglifais mėtosi.
Viena apie šprotus porina, o kitas hieroglifais mėtosi.
Juk aš nekalta, kad užaugau kieme, žaisdama „Kibaldžiuką“? Kad mano didžiausi slaptažodžiai ir pin kodai buvo „Alibaba, začiem sluga?“
Suprantu. Viską suprantu. Kad reiks išmokti. Kito kelio nebus. Kaip babytė sakydavo: „Gyviems kapų nėra“. Reiks gyventi pagal naujas taisykles.
Tik vat bėda... Kas tų taisyklių mane išmokys? Kas man padės, prieš pabaigą, pakeisti mąstymą ir jau bent pagelbės oriai priartėti prie pensinio amžiaus? To laikotarpio, kai ramiai galėsiu pasiteisinti, kodėl nesuprantu ir kodėl nežinau? Kas mane perves per gatvę?
Nes dabar jaučiu tik užgriuvusią kaip lavina baimę ir net kikenimas iš savo klaidų nepadeda. Juk galėtų atsirasti kokia grupė specialistų, kuri padėtų žmonėms, kurie apsimeta, kad jiems pagalbos nereikia. Kurie vaidina, kad jiems viskas gerai, o namuose suka ir suka tą pačią Radžio dainą „Ką daryt?!“
Nes jie iki šiol gyvenime buvo gerbiami ir užsidirbo autoritetus savo išmanymu ir supratimu. O staiga tik bac ir atsirado naujas pasaulis. Kuris pasako, kad tu nieko nebežinai, nieko nebeišmanai, esi teliuko pusbrolis ir tau čia vietos nebėra .
Nes jei nieks nepadės.... Galvoju. Reiks patiems kažkaip? Gagarino skrydį menantiems, pradėti kilti ir ieškotis skafandrų? Gal koks liko garaže? Nors šiame pasaulyje senukams vietų nebėra visomis prasmėmis, mes nepasiduosim. Padėdami vieni kitiems kilsim į žygį už išlikimą. Nes kas gi mūsų nespardė? Draudžiama tiek patyrus nuleisti rankas!
Draudžiama tiek patyrus nuleisti rankas!
Ir svarbiausia, nežiūrint į nieką, negalima patiems savęs nurašyti. Kai kiti menkina, tai ne taip baisu. Ką jie išmano, nematę karo? Bet kai patys pradedam kumščiuoti sau per kepenis, vat tada blogai. Niekas baisiau negali mūsų sunaikinti nei mes patys. Ir jokie iš šono pasakyti geri žodžiai nėra tokie geri, kokius mes patys jaučiame. Padarius kažką gero, viduje atplūsta pasitenkinimo banga, kuri ir yra tikrasis džiaugsmas ir įvertinimas. Kuris prilygsta „Oskarų“ apdovanojimams. Nes tai yra tikra. Ir mes tai žinome.
Todėl nenurašykim savęs. Mes prisitaikysim. Visko buvo mūsų gyvenime, visko dar bus. Tik reikia laiko viską apgalvoti. Nes su amžiumi lėčiau einasi ir lėčiau mąstosi. Todėl kol kas neatidarysiu durų tam pasauliui, kuris laužiasi. Nes aš dar nepasiruošusi. Aš dar neturiu ką jam pasakyti. O jei ir toliau daužys mano šarvuotas duris (kaip gerai, kad tokias stiprias įsidėjau), aš pagąsdinsiu, kad iškviesiu policiją. Gal išsigąs? Nes policijos visi bijo.
