Feisbukas į mano gyvenimą atnešė daug naujų pažinčių, kurių iš tikro iki šiol nelabai suprantu. Tai yra suprast suprantu, bet dar nesuvokiu žaidimo taisyklių.
Kiek iš tikrųjų tau nepažįstamas žmogus gali priartėti prie tavęs, tave tujindamas ir familiariais žodžiais ploti tau per petį? Koks turėtų būti tas saugus atstumas? Žmogui nedraudžiama užduoti klausimą jo garbinamai asmenybei be jokių tarpininkų. Štai atėjo dabar tokie laikai, kad viskas yra paprasta. Taip paprasta, kad toliau nebėra kur.
Kai kokia nors mokytoja Aldona iš Kelmės gali tave išdergti į šuns dienas, nes mano, kad tai jai leidžiama. Ar koks tai Jonas parašo A.Mamontavui laišką, kuriame gali mestelt „Nu, kų tujenai veiki? Aš tai dabar Norgėj. Man tavo muzonas, tai patinka. Veža“. Ir Jonui atrodo, kad tai normalu. Tačiau abejoju, ar A.Mamontavui patinka toks jo muzikos gerbėjas. Nes ir man Aldona iš Kelmės kelia liūdesį. Sergantys liūdni žmonės, kurie nejaučia ribų.
Kiek iš tikrųjų tau nepažįstamas žmogus gali priartėti prie tavęs, tave tujindamas ir familiariais žodžiais ploti tau per petį?
Internetas susiaurino pasaulį ir beveik visiškai išmetė žodį „geografija“. Dabar visai nesvarbu, kad tu sėdi Aliaskoje. Net ten, glostydamas baltąją mešką ar pilkąjį ruonį, gali bendrauti tiesiogiai su žmogumi, kuris juokiasi iš tavo pokštų, glostydamas Gibraltaro saloje beždžionės paausį.
Visi esam čia pat ir todėl net Amerikos prezidento rinkimai užgožė mūsų Seimo rinkimus.
Bet aš ne apie tai. Aš apie laiškus, kurie vieną dieną mane tiesiog prispaudė kampe. Visi panašaus turinio, iš skirtingų žmonių. Mintis daugmaž tokia – kaip man ne gėda? Taip negalima ir iki kur aš nusiritau? Kadangi per šalčius niekur nėjau iš namų, tai ir ristis neturėjau kur. Todėl nesupratau, kuo mane kaltina.
Išaiškėjo, kad kažkas (vat tikrai? Kas?) sukūrė mano puslapio kopiją ir siuntinėja mano vardu žmonėms visokius žaidimus, žadėdamas tūkstantines premijas. Prašo asmens duomenų, kažkokių funkcijų atlikimų, po kurių žmogus lieka durniaus vietoje. Nė vienas žmogus, jei jis gudresnis, nenori būti durniaus vietoje.
Bet jei ten atsiduria, supyksta stipriausiai. Ant savęs tai nepyksta. Paieško, jo manymu, kalto ir tada pyksta ant jo. Šiuo atveju ant manęs.
Pabandžiau daryti viską, kad feisbuko administracija pagautų tą apgaviką ir kaip kokį kačioką įmurkdytų snukeliu į jo pačio padarytą balą. Pasirodo, negalima! Jis apsimeta manim ir tame nieko nusikalstamo nėra. Kaip koks O.Benderis gali varyti savo aferas ir nieko jam nepadarysi!
Atsimenu, kaip į mūsų mokyklą buvo atvykęs „milijonierius“ iš Rusijos. Atėjo pėstute į mokyklą ir direktorei pareiškė, kad čia jo gimtinė. Pajutęs nostalgiją, atvažiavo iš Sibiro glūdumos, kur liko jo auksas, nafta ir krūvos brangakmenių. Jis norėtų sužinoti, ko reikia mokytojams, ir jis viską jiems nupirks. Ir mokyklai, ir mokytojams. Visiems visiems! Kiek kam ko reikia ir tegul niekas savęs nestabdo savo noruose. Tegul per naktį visi pagalvoja, o jis ryt apie pietus vėl atvažiuos.
Aš apie laiškus, kurie vieną dieną mane tiesiog prispaudė kampe. Visi panašaus turinio, iš skirtingų žmonių. Mintis daugmaž tokia – kaip man ne gėda?
Visi mokytojai visą naktį nemiegojo. Kiekvienas rašė savo sąrašą, ką reikėtų nupirkti, kad jo gyvenimas taptų nuostabus. Kitą dieną visos mokytojos su šukuosenomis, gražiausiomis sukniomis ir su vaišėmis laukė turtingojo svečio. Sekretorė balta bliuzele ir išraitytais trimis plaukeliais nuo pat ryto trypčiojo prie durų. Ir darnus choras – „Oj laukėm, laukėm“ – pamatė atkulniuojantį pasakų princą, kuris, būkime sąžiningi, daugiau buvo panašus į Kalėdų senelį, kurį netikėtai užpuolė pikti vilkai, iškart po Trijų karalių.
Dėdė iš Rusijos buvo išvaišintas, išglėbesčiuotas ir visos jo kišenės pūpsojo prikamšytos ilgiausių prašymų paklodėmis. Laimės ilgesys tęsėsi nuo kompiuterių iki traktoriaus.
Svečias buvo išlydėtas iki autobusų stotelės (tiesiog, kaip jis sakė, nemėgsta keliauti mašinomis) ir jo daugiau niekas nebematė. Pavalgė, atsigėrė ir gavo savo šlovės valandą.
Koks buvo tikrasis jo apsilankymo tikslas, taip niekas ir nesužinojo. Gal dėmesio trūkumas? O gal noras būti geru visiems, tik vat, kad tos galimybės tokios siauros. Kaip ir jo sudilusios kelnytės.
Visada pasaulyje atsiras tų, kurie nori lengvai pasipelnyti. Ir visada atsiras pulke pati gudriausia višta, kuriai vis tik nepavyksta išsisukti ir tenka įsidilginti sėdynę.
Tokių postų, kaip žinomi žmonės (o jie juk sėkmės ir tvirtumo garantas) kažką išbandė ir tai pasirodė kaip nuostabus dalykas, pilnas internetas.
Dievas žmogui davė dvi kojas ne šiaip sau. Kad nepultume ir iš karto susikultume. Prieš šokdami į priekį, užlipkit viena koja ant kitos ir pagalvokit. Nuoširdžiai ir protingai. Ar verta? Jei jau niekas negali mūsų apsaugoti nuo sukčių ir dabar jų laikas, tai gal patys pasisaugokim? Pastudijuokim tekstą, pasiūlymą ir dar kartą perskaitykim iš naujo. Nes kokia tai Kinijos provincija negali būti M.Mikutavičiaus gyvenamoji vieta? Dabar tokie laikai, kad esame vidury lauko vieniši kariai. Todėl negalim pasiduoti tiems, kurie galvoja, kad mus galima apgauti. Nesulauks!
