Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Violeta Mičiulienė: Stasiui už rėkavimus po vėliava – laikrodis, o man už bulviakasį – nieko

Kada nusiraminsim? Kada suprasim, kad galim sakyti tiesą ir niekas mūsų nebeužčiaups? Kad nereikia skubėti rėkti, nes tikrai turim gražaus laiko apgalvoti ir pasakyti esmę, o ne emociją.
Violeta Mičiulienė
Violeta Mičiulienė / „Turiu fotoaparatą“ nuotr.

Vis galvoju, kokia buvo padaryta žala mūsų tautai. Kai tiek metų turėjom savyje laikyti tai, ką iš tikrųjų galvojom, o privalėjom garsiai sakyti tai, ką kiti norėjo girdėti. Tie kiti, kurie mėgdavo sakyti: „Yra nuomonė“. O kas tą nuomonę išsakė ir ar ji yra teisingiausia, taip niekas ir nepatvirtindavo.

Ir atėjo laikas, kai leido sakyti tiesą. Bet nepasakė garsiai, kad dabar galit ką norit kalbėti. Tiesiog patys pajutom, kad lyg ir dar neleidžia, bet ir nedraudžia. Ir pradėjom patyliukais amsėti. Iškišam galvas į gatves, trumpai amtelim kokią nesąmonę ir šaunam po malkom slėptis. Nes jei kas išgirdo, tai greit ateis ir pasibels. Kad paklaustų, ar ne tu amsėjai ir apie ką? Ar ne tu, liaudies prieše, ardai sistemą savo idiotišku kiauksėjimu?

Po tokių kelių pabandymų supratome, kad galim kalbėti tiesą. Ir iš pradžių tai darėme. Trumpai ir aiškiai. Apie tiesą ir netiesą.

Susiglaudę pečiais, nes vis dar buvo baimė, kad gali išvežti. Už tai, kad kalbam, ir už tai, kad klausom. O kai visi kartu susiglaudę, tai gal nepajėgs ištempti? Kad išvežtų toli, kur tiesos sakyti negalima. Nes ten bus kita tauta, kita kalba ir tavęs niekas neklausys. Kaip neklausė mūsų senelių, kurie už beveik nieką buvo ten išvežti.

Pradžia buvo graži. Tiesos pradžia. Su viltim ir norais. Su didžiuliais siekiais kurti ateitį be baimės ir su tiesa.

O tada kažkas prasidėjo. Net nežinau kada. Baimės nebeliko kaip ir tiesos.

Jau visai nebebuvo baisu išbėgti iš savo kiemo ir loti, skalyti bet ką apie ką nori. Ir nebereikėjo bėgti slėptis. Nes niekam nebeįdomu tapo.

Ir užgriuvo lavina. Rėkimų, šaukimų ir chaosų. Ir vos tik kažkam kažkas pasivaidena, prasideda šaukimas. Na kažkas panašaus, kad gelbėkit pasaulį, nes tokio baisumo dar nebuvo. Visaip buvo, bet vat šitaip tai tikrai nebuvo. Ir iškart pradeda plaikstytis vėliavos. Po kuriomis šaukiama. Pavargsta rėkauti, nurimsta ir dingsta praeity. Su tuometine problema. Apie tai, kas tuo metu buvo „svarbiausia“. Tada atgauna jėgas ir tie patys arba kiti (nors dažniausiai tie patys) vėl su vėliavom atarėkia. Ir po kiekviena vėliava, po kiekvienu plakatu slypi paprasčiausias dalykas. Tai, kas yra varomoji jėga. Pinigai. Už kiekvienos žviegiančios vėliavos prieš kažką arba už kažką, slypi politika. Nes, politika ir yra pinigai. Tų, kuriems reikia tų pinigų, su vėliavom nepamatysi. Jie organizuoja rėkavimus.

Ir pradėjom rėkti vieni ant kitų. Be pagarbos, baimės, o apie padorumą net nekalbu. Bandau įsivaizduoti, ar aš galėjau kažkada garsiai pasakyti, kad man atrodo, jog pirmoji šalies dama baisiai apsirengusi? Ar koks kvailas buvo ministro pirmininko pranešimas? Aš nebekalbu apie tai, kad išreikšti blogą nuomonę apie tautos numylėtą atlikėją yra visai normalus dalykas? Kad nusidainuoja, baisiai atrodo ir kad tokiems seniams jau reikia slėptis į pavėsį?

Kur dingo pagarba žmonėms, kurie mums suteikia džiugesį, darydami tai, kas mums patinka?

Visi tapo žinovais, kaip reikia rengtis, pavyzdžiui, į stilizuotą kokteilių vakarėlį. Ypač tos žinovės, kurios nė karto gyvenime nėra buvusios nė vienam tokiam vakarėlyje. Ir ką čia beslėpti, negėrusios nė vieno kokteilio.

Visi tapom tokie atviri, artimi ir lygūs, kad be mūsų nuomonės ir įžeidinėjimų negali praeiti joks įvykis.

Stasys su Veronika neturi nieko. Ko reikia, kad save gerbtum ir galėtum didžiuotis prieš kitus. Tačiau, kai pamačiau pigų, bet vis tik laikrodį ant Stasio rankos, smarkiai nustebau. Nes Stasys valandų nepažįsta. Kai paklausiau, kiek dabar valandų, jis išdidžiai pakėlė laikrodį prie akių ir ilgai jį tyrinėjo. O tada nusišypsojęs pasakė vieną žodį „Po!“. Paklausiau, iš kur gavo tokį gėrį. Pasirodo kažkoks vyras vežė jį ir Veroniką ir kitus į Vilnių. Davė laikrodį. Turėjo Stasys plakatą ir šaukė vieną žodį – „Užteks!“. Paklausiau, ko užteks? Stasys patylėjo ir gūžtelėjo pečiais. O kas tas žmogus buvo, kuriam reikėjo, kad užtektų, Stasys irgi nežinojo. Veronika pasakė, kad gražus.

Ir važiuoja su vėliavom ir plakatais rėkauti Stasiai su Veronikom. Ir kiti važiuoja. Rėkauja už kitas tautas ir kitų problemas. Vietoj to, kad darytų kažką. Tyliai ir prasmingai. Na, kad ir eitų kasti bulvių. Nors, žinoma, užtai nieks laikrodžio neduos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos