Dar anksčiau besišypsančios Violetos Repčenkaitės pramogų pasaulyje buvo visur – savo pakilia nuotaika ir žavumu dėmesį ji lengvai prikaustydavo. Visgi kuriam laikui pradingus iš viešumos, ji grįžo visai kitokia.
Jos gyvenimas taip pat visiškai pasikeitė. Maltoje atradusi savo laimę ir ramybę, Violeta dvelkia paprastumu, branda ir atsidavimu gyvenimui čia ir dabar – tai tiesiog užburia. Ji – sąmoningumo stovyklų „Goddess Island Retreats“ įkūrėja.
Pasitikdama 35-uosius metus, 15min skaitytojams V.Repčenkaitė papasakojo, kuo gyvena šiomis dienomis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Violeta Repčenkaitė laukiasi trečio vaiko
Gimtadienio metu dauguma žmonių apmąsto praėjusius metus. Tai kokie buvo jūsų pastarieji metai?
Esu kupina dėkingumo kiekvieną dieną, ką jau kalbėti apžvelgus metus (šypsosi). Kaip ir kiekvieni metai, jie vėl buvo nuostabiausi.
Ar bėgantys metais jūsų nebaugina? O gal jums tai – tik skaičiukai?
O kaip Jūs manote, ar 35-eri – daug ar mažai? (šypsosi). Man ne 8-eri, kad manyčiau, jog 35 metų žmonės yra jau „pagyvenę“. Pamenu, sūnus buvo 8-erių, kai paklausiau, kokio amžiaus yra jų klasės mokytojas. „Oi, mama, žinok jau toks „senokas“. Jam kokių...30 metų“ – atsakė jis man (juokiasi). O juk man pačiai tuomet buvo 32-eji! Kvatojomės tąkart abu, išsiaiškinę, jog 30 – toli gražu dar nėra tiek jau daug.
Manęs bėgantys metai nė kiek nebaugina. Savo amžių pasitinku su meile ir džiaugsmu, ir iš tiesų suprantu, ką mama turėdavo galvoje sakydama: „Ak, jei jums, dvidešimtmečiams, mūsų, keturiasdešimtmečių, protą davus...“ Tai – apie brandą ir sąmoningumą. Nors kiti per savo visą gyvenimą taip ir negimsta, lieka „nesąmoningumo“ kiaute, tarsi praplaukdami pro šalį gyvenimui. Tad 35 metai – nuostabus laikas! Tikiu, tą sakysiu ir 45-erių. Nes sakiau ir būdama 20-ies... Kiekvienam amžiui – sava patirtis.
Ar gimimo dieną minite kiekvienais metais? Ką planuojate veikti šiemet?
Gimties minėjimas nuo pat vaikystės man buvo „kažkas tokio“. Tėvai sugebėjo įskiepyti nepaprastą džiaugsmą gimimo dienos proga. Ir išties – koks džiaugsmas paminėti tokį stebuklingą įvykį! Visada švenčiu su dėkingumu, meile ir džiaugsmu.
Šįkart per gimtadienį savaitgaliui su vyru išvykome į Gozo salą. Žinau tik tiek vietą, visa kitą jis planuoja. O vaikai leidžia laiką pas senelius. Jie visada labai laukia vasaros atostogų, kad galėtų vykti į Lietuvą. Juk laikas praleistas su seneliais – didelė vertybė.
O kaip su dovanomis? Ar jums jos svarbios?
Didžiausią savo dovaną gavau prieš 35 metus, liepos 30 dieną. Lenkiuosi savo mylimai mamytei žemai už dovanotą gyvybę. Dėkinga esu iki širdies gelmių abiem tėvams, žinoma. Sesutei už, tikrąja ta žodžio prasme, manęs auginimą kartu su tėveliais. Dabar dar norisi dėkoti ir seneliams, ir proseneliams, ir visiems buvusiems, ir esantiems šalia. Kai išgyveni visą šį dėkingumą, kalbėti nebesinori. Todėl dovanų pernelyg nesureikšminu ir neužsisakinėju (šypsosi). Bet ir jos neišvengiamos! (juokiasi). Ir tai, žinoma, taip pat malonu. Staigmenų sulaukiu kiekvienais metais. Esu iš tų, kurie mėgsta staigmenas daryti kitiems ir tai reiškia, kad man pačiai jos taip pat yra mielos.
Ar apie tokį gyvenimą, kokį dabar turite, visada svajojote? Ar esate laiminga?
Taip, esu laiminga ir ne tik dėl praėjusių metų. Esu dėkinga ne tik už džiaugsmus, bet ir pamokas, kurios buvo mano augimo dalimi. Juk tik lietui lyjant ir saulei pasirodžius mes išvystame vaivorykštę. Taip ir gyvenime – visko būna, visko žmogui reikia, bet iki laimės – tiek nedaug...
Tikra laimė yra suvokimas, dėl ko esi šioje žemėje ir ką tau skirta čia daryti. Gyvenimas meilėje ir yra laimės receptas. Kalbu ne tik apie meilę vyrui, vaikams. Tada, kai gyveni santarvėje su Visata ir puoselėji savo ryšį su Kūrėju bei save besąlygiškai priimi ir myli – esi labai laimingas.
Ar užsibrėžėte kokių tikslų kitiems metams? Ko trūksta, kad šypsena būtų dar platesnė?
Mano kredo – „Man nieko netrūksta“. Iš tiesų tokia mintis kilo perskaičius Jūsų klausimą. Jei gyvensime koncentruodamiesi į tai, ko trūksta – niekada nieko neužteks iki pilnos laimės, bet jei gyvensime dėkingume ir jausme, kad netrūksta nieko – visada veidą puoš plati ir nuoširdi šypsena. Taip aš ir gyvenu. Žinoma, kad turiu siekių ir svajonių, bet tai nieko bendro neturi su pilnatvės jausmu, kurį patiriu kiekvieną sekundę, nes gyvenu čia ir dabar, o ne „pradėsiu gyventi, kai tą ir dar aną svajonę įgyvendinsiu“ (šypsosi).
Šiuo metu jūsų namuose turbūt pilna malonų rūpesčių – juk netrukus šeimą papildys dar vienas vaikelis...
Ačiū, jaučiuosi gerai (šypsosi). Vaikučiai ateina tada, kai laikas... Tikriausiai dar keli mėnesiai laukimo nusimato. Kiekvienos atžalos laukimas – didelis ir naujas stebuklas. Juk ir siela ateina kita. Vis skirtingas žmogutis formuojasi mūsų viduje. Aišku, kai tau 24 ir 35 metai į daug ką žiūri kitaip, nes ir pati esi kitokia. Gyvename tėkmėje, kai viskas aplinkui keičiasi. Ačiū Dievui ir mes.
Mano vyras visada sako – „Mes laukiame vaikelio, bet jau du turime“ (šypsosi). Gal ir yra žmonių, kurie ir skirsto vaikus į „mano“ ir „tavo“. Mūsų šeimoje jau yra Dorotėja ir Matas, kurie be galo laukia mažo žmogučio. Nes laukimas – visos šeimos jaudinanti kelionė, kurią kiekvienas išgyvena savaip ir visi bendrai...
TAIP PAT SKAITYKITE: Violeta Repčenkaitė Naujųjų išvakarėse susižadėjo su mylimuoju
Tai galbūt jau žadate netrukus išeiti motinystės atostogų?
Darbai nestoja. Atvirkščiai! (šypsosi). Labai lauksiu atvykstant nuostabių moterų grupių jau 2018 birželį ir ties šiais susitikimais intensyviai dirbu jau dabar. Rengiame moterims renginius Maltoje. Taip pat gavau pasiūlymą tapti dalimi dar vieno nuostabaus projekto, žiūrėsiu, kaip seksis viską derinti. Visada sakiau, jog reikia pradėti, o tada viskas klostysis mums palankiausiu būdu.
Ko šiemet sau palinkėtumėte?
Aš linkiu visiems gyventi meilėje ir šviesoje. To paties ir sau (šypsosi).
