Jie visuomet visur sukasi dviese. Net keista, kad per fotosesiją Vilius staiga susikuklina ir nusprendžia likti už kadro, kad žmonos grožis spindėtų niekieno negožiamas. Bet toli nuo jos nesitraukia: dalija patarimus, stebi budriu žvilgsniu ir nuolat paleidžia kokį pokštą. Violeta lošteli atgal, dialogas netrukus virsta linksmu žodžių mūšiu ir paaiškėja, kad jie visai nesipyksta – meilūs „pasikandžiojimai“ tiesiog suteikia prieskonio šešerius metus kartu gyvenančios poros bendravimui. Viskas – tik iš meilės.
Violeta, visada buvai iš tų dainininkų, kuriems svarbiausia – ne išvaizda, skandalai ir erotinės fotosesijos, o balsas. Aršiausiai pasisakydavai prieš fonogramą. Turbūt ir pačiai visiškai suprantama, kodėl tave pakvietė mokytojauti į „Lietuvos balsą“?
Violeta: Žinoma, balsas dainininkui – svarbiausia. Jei būtų mano valia, fonograma koncertuose išnyktų, o jei jau rengiamas toks koncertas, afišoje būtų aiškiai parašyta: „Naudojama fonograma“... Lietuvoje klesti jaunystės ir grožio kultas, jo – tokio perdėto – kitur nėra. Kodėl septyniasdešimtmetė Tina Turner lipa į sceną su trumpu sijonu ir niekam neužkliūva? Jai niekas nedrįstų priekaištauti. O Adele?.. Pilnutė, bet fenomenaliai populiari! Labai tikiuosi, kad tokie projektai kaip „Lietuvos balsas“ bent kiek pakeis publikos požiūrį į dainininko talentą, privers patikėti, kad išvaizda nėra tokia reikšminga. Projektas yra užsienietiškas, jo analogai rodomi visame pasaulyje. Amerikoje tokiame šou būčiau vadinama „coach“ – trenere, o čia mane „pakrikštijo“ mokytoja. Iš tiesų dainininkų nemokysiu – nesu pedagogė. Tiesiog rengsiu atrankas, patarsiu, nurodysiu jiems kelią, perduosiu savo sceninę patirtį. Ir vyrą pasikviesiu – kas kitas man geriausiai patars, jei ne jis? Būsime „du viename“... Viliau, padėsi man už „ačiū“?
Vilius: Vargu (šypteli)...
Tas principas „du viename“ jums labai prilipo? Į koncertus jus kviečia drauge, honorarą moka tik vieną...
Violeta: Patys link to ėjome. Duetu dainuojame penkerius metus, įrašome tik duetų dainas. Jau užtektinai prisikaupė albumui, bet vis nedrįstame jo leisti, nes niekas dabar albumų neperka, – visi atsisiunčia muzikos internetu. Laimei, nors į koncertus ateina – po Naujųjų planuojame solinių koncertų turą.
Žiemą dainininkai paprastai džiaugiasi, kad vos spėja iš vieno koncerto į kitą...
Vilius: Mes tuo nesigiriame – tenkinamės maždaug penkiais koncertais per mėnesį. Gal kolegos tik tokį vaizdą nori nupiešti...
Violeta: Meluoja tie, kurie sako, kad krizė nepalietė. Visiems teko nuleisti kainas.
Vilius: Renginių organizatoriai skundžiasi, kad po „Snoro“ bankroto daugybė renginių buvo atšaukta. Žmonės dabar prisibijo išlaidauti... Ir mokesčiai kasmet darosi vis baisesni. Turime 2007 metų galingą visureigį „Volvo“, tad įvestas prabangos mokestis palies ir mus. Tiesiog legalus reketas!
Violeta: Kad išgyventų, dainininkai griebiasi populiarių niekučių. Pažiūrėkite, kokios dabar madingos, kaip Vilius vadina, „beždžioniukų diskotekos“: visi dainuoja tik koverius! Prasidėjo nuo „Tabami goes...“ ir tęsiasi... Man keista, kaip žmonėms įdomu eiti į koncertą ir klausytis žinomų užsienietiškų dainų, kurias atlieka lietuviai.
Vilius: Violeta prieš penkiolika metų tai darė arabų baruose. Būdavo ir mums „Bavarijos“ laikais – prieina koks išgėręs vyrukas, kiša du šimtus litų: „Gal galite pavaryti „Yesterday“?“ Na, „Yesterday“ tai „Yesterday“: Zvonkus tuoj pagroja, mes padainuojam... „Pesnia pro zaicev“? Jokių problemų – bus! Tik anksčiau tai vykdavo baruose, o dabar – didelėse salėse. Ką reiškia „Monika goes Alicia Keys“? Ar Rūta Ščiogolevaitė – Tina Turner? Arba Mia – Lady Gaga?.. Daryk savaip, improvizuok, o ne aklai mėgdžiok. Vis tiek nesudainuosi geriau už „originalą“ – tai kam to reikia?
Violeta, bet juk Lietuvoje dainininkai lygiuojasi į tave – tu esi ta, kurią mėgdžioja. Jei būtum gimusi Amerikoje, dabar būtum kokia nors Beyoncé...
Violeta: Vien gabumų neužtenka – reikia ir sėkmės. Nenoriu savęs aukštinti...
Vilius: O aš tavimi neabejoju. Man gal patinka kiek kitoks muzikos stilius, bet pripažįstu: Lietuvoje tu esi geriausia dainininkė.
Violeta: Visada yra galimybių tobulėti! Na, nebent esi Whitney Houston ar Mariah Carey...
Tavo klausytojai keičiasi?
Violeta: Keičiasi. Dar atsiranda tokių, kurie koncertuose reikalauja padainuoti „Ramunę baltąją“, bet jau mažiau. Anksčiau būdavo vyresnio amžiaus moteriškės, o dabar dauguma – mūsų bendraamžiai, subrendę, išprusę žmonės. Ir muzika pasikeitusi nuo tos, kurią anksčiau atlikdavau. Dabar – fankas, soulas...
Vilius: Nekalbėk taip, žmones išgąsdinsi! Yra fanko, džiazo, bet ir popsą dainuojame.
Violeta: Neretai mus į koncertus kviečia vien dėl dainos „Aš tavo, tu mano“. Dabar atliekame bosanovos versiją – man ji labai patinka. Subtili. Vis galvojame, ką dar naujo galima padaryti...
Gal, sakau, „atidainavus“ tuos penkis koncertus per mėnesį, kitomis dienomis galima ir apie vaikus, sukneles, košes pagalvoti?
Violeta: Galvojam ir apie košę (juokiasi).
Vilius: Ir apie sukneles Violeta nuolat galvoja...
Violeta: Žinai, koks etapas man dabar užėjęs? Valgio ruošimo! Kurį laiką noras gaminti buvo nusėdęs, o dabar atradau tą džiaugsmą iš naujo. Vilius pyksta, kad visas stalas kulinariniais žurnalais nukrautas... Nuolat gaminu ką nors naujo: kai sueina draugai, būna puiki proga pasireikšti. Vištiena ant iešmelių, mėsos pyragas... Ar žinote, kad salotų skonį lemia padažas? Supuola visi – net pritrūksta! Taip ir dėlioju receptus: čia – Kalėdoms, šitas – Naujiesiems metams, o šitą pasigaminsiu artimiausiu metu...
Viliau, tau pasisekė su žmona?
Vilius: Ne tas žodis! Sakau jai: nevark, iškepk gabalą mėsos, ir viskas! O ji – kad tik įspūdingiau...
Violeta: Man tai yra malonumas. Reikėjo nusiųsti dovanų draugei į Mančesterį: ką siųsti?.. Juk žmogus visko turi! Iškepiau imbierinių sausainių, įdėjau į dėžutę ir išsiunčiau – puiki rankų darbo dovana. Per Kalėdas pas mus susirenka visa giminė, pasiskirstome, kas ką gamina. Būna tradicinių pageidavimų, nors ir labai jiems priešinamės: kepta višta, baltoji mišrainė...
Čia kaip daina „Aš tavo, tu mano“: visiems patinka senos geros tradicijos!
Vilius: Taigi vaikams labiausiai tos mišrainės reikia!
Violeta: Ai, ko čia dangstaisi vaikais (juokiasi)...
Vilius: Na, gerai, nesidangstau! Gal galiu nors per šventes baltosios mišrainės pavalgyti?
Violeta: Juk ruošiau ją vakarienei vos prieš kelias dienas!
Vilius: Vien dėl to, kad šaldytuve tik „šlapios“ dešros buvo (šypsosi)...
Violeta: Nori pasakyti, kad aš negaminu?!
Vilius: Bijau, kad žmonės mus ne taip supras. Tavęs pasiklausius atrodo, kad mes tik džiazą dainuojam, grįžęs namo aš tave prie viryklės pririšęs laikau... Nereikia to sureikšminti!
Violeta: Va, va! Jis nesureikšmina, o visi draugai atėję aikčioja: kaip skanu!.. Kaip tau pasisekė!.. Ar tai savaime suprantama?
Vilius: Bet juk tu nesėdi užsidariusi virtuvėje! Rytais mes važiuojame sportuoti, per pietus nueiname į kavinę. Vakare, kai visi susirenkame, ką nors pagamini, bet nėra taip, kad stovi prie puodų kiaurą dieną, vaikus pasikišusi po ranka, ir savęs visiškai nebežiūri!
Violeta: Jeigu gaminčiau pusryčius, pietus ir vakarienę, tikrai nebeturėčiau kada žiūrėti savęs! Vilius į sporto klubą važiuoja penkis kartus per savaitę, o man taip neišeina. Esu prie tinginio.
Vilius: Aišku, ji mieliau neitų sportuoti, o sėdėtų namie prie kompiuterio ir ieškotų suknelių...
Violeta: Tarsi tik suknelių ten ieškau! Na, pasakyk: ką pastaruoju metu nusipirkau?
Vilius: Krūva kabo spintoje – turbūt dar nė karto nedėvėtos...
Violeta: Matai? Žmogus neturi konkretaus atsakymo! Paskutinį kartą abu apsipirkome Kanadoje, kai važiavome koncertuoti: Lietuvoje, palyginti su tenykštėmis, žiaurios kainos. O grįžusi nieko nepirkau!
Kokius drabužius dabar renkiesi koncertams? Stilistės užsimena, kad vengi pabrėžti seksualumą. Ar į sceną irgi lipi su megztiniais aukšta apykakle?
Violeta: Tai kad ne (juokiasi). Pernelyg atviri žurnalų viršeliai man tiesiog nepatinka. Suprantu, kad apnuoginti kūnai parduodami didžiausiu tiražu, bet vis tiek turėtų būti kokios nors ribos. O viršeliai žmonėms tikrai palieka įspūdį... Pamenu, kartą fotografavausi su švarkeliu, paskui netyčia užėjau į parduotuvę, iš kurios tas švarkelis buvo paimtas, ir išvydau šalia padėtą žurnalą! Pardavėja paaiškino, kad taip švarkelius kur kas geriau perka: „Pasižiūrėkite, tik paskutinis likęs!“ Štai tau viešųjų ryšių galia.
Vadinasi, „Playboy“ mergina tu jau nebūsi...
Violeta: Tikrai nebūsiu. Kur ten – juk senokai nebesu seksualiausių ir geidžiamiausių Lietuvos moterų dešimtukuose... Tai ką man dabar daryti (juokiasi)?! O jei rimtai – puikiai išgyvenu ir be to. Tiek to, kad mano traukinys jau nuvažiavo...
Vilius: ...ir dabar tu tesi tik virėja ir namų šeimininkė (šypteli)...
Violeta: Nesiskundžiu seksualumo stygiumi, tik manau, kad jis neturi būti agresyvus. Koncertuose rengiuosi pagal nuotaiką: kartais – suknelę, kartais – džinsus ir švarkelį. Noriu jaustis patogiai. Galbūt stilius tapo kiek kuklesnis nei anksčiau, bet tai natūralu – toks amžius, branda... Ech, Viliau, čia tu dėl visko kaltas!
Vilius: Aha. Nieko jai nebeleidžiu, laikau užrakinęs trimis spynomis (juokiasi)...
Ką veikiate, kai vakarais visi grįžtate namo?
Violeta: Mažajai dabar piešimo etapas, tai mudvi kas vakarą piešiame. O vyresnioji tuo metu plepa, kas per dieną nutiko mokykloje. Dar namie populiarūs filmukai ir šokiai: mažajai labai patiko matytas baletas, taigi dabar vis šoka priešais televizorių.
Paauglystės bėdos namų nekamuoja?
Violeta: Jau įpratome prie keturiolikmetės prieštaravimų ir požiūrio: „Jūs visi kvaili, o aš viena protinga“... Šį etapą turbūt pereina visos šeimos. Tačiau Elingai ir jos draugėms patinka, kad esame netradiciniai, jaunatviški tėvai. Mes dainuojame, šėlstame, vienas iš kito juokiamės... Vilius nuolat juokauja, papokštauja ir su mergaitėmis – jos iš mūsų namų išeina pralinksmėjusios!
Vilius: Elinga su manimi bendrauja kaip su draugu. Aiškina, kad nesiauginčiau plaukų, nusikirpčiau: „Taip kur kas jauniau atrodai!“ Beje, ar žinai, kad Violeta yra ne tik namų tvarkytoja, virėja, bet ir mano asmeninė kirpėja?..
Violeta: O ką? Taigi labai patogu: mašinėlę į rankas – ir jam nebereikia vaikščioti į jokias kirpyklas! Anksčiau to nemokėjau, bet pabandžiau ir patiko!
Labai rūpiniesi vyru?
Violeta: Tai kad kitaip neišeina – pats savimi juk nepasirūpins! Nuolat girdžiu šaukiant per visą namą: „Maži! Kur mano treningas?“ Aiškinu, kad spintos viršuje. „Nėra!“ Imu kėdę, pasistatau, iš spintos viršaus paimu jam tą treningą... Kurį laiką ramu. O paskui vėl per visą namą: „Maži!“ (Juokiasi.)
Trečio vaikelio judviem nebesinori? Taip smagiai sutariate...
Violeta: Artimiausiu metu neplanuojame, pakanka ir tų dviejų. Bet šiaip – niekada nesakyk „niekada“. Gabrielė jau užaugo, kovą jai bus ketveri. Jei labai pasiilgsiu lėliuko, gal tada...
Vilius: Kol kas jos labiau nori šuniuko. Bet tai – mission impossible...
Violeta: Possible possible...
Pernai Vilius skundėsi, kad nebedarai jam masažų...
Vilius: Taigi dabar, nesulaukęs pokyčių, pats pradėjau juos daryti!
Violeta: Vis dėlto galiu pasidžiaugti – romantikos netrūksta. Mūsų romantika susideda iš paprastų dalykų: kartu pajuokaujame, pasišpilkuojame, susikibę už rankų einame pasivaikščioti...
Vilius: Rytais vaikai išeina, mes liekame vieni namuose – ir tokia romantika (šypteli)... Ir tame kambaryje romantika, ir kitame – romantika...
Violeta: Gal jau baigsi?..
Vilius: Jei rimtai, tai nereikia mums tų staltiesių ir žvakių – džiaugiuosi, kad mums nesinori kur nors lakstyti, ieškoti laimės svetimuose kraštuose, o norisi visada grįžti namo. Ir visada būti kartu.
Kuo vienas kitą pradžiuginote per Kalėdas?
Vilius: Aišku, tradiciškai gavau dezodorantą...
Violeta: Ne tik – aš juk moku daryti staigmenas! O štai mano vyras visai nemoka jų daryti.
Padovanoja tau... keptuvę?
Violeta: Būtų gerai, kad bent keptuvę padovanotų (šypteli). Jis prikimba: „Ko tau reikia? Pasakyk, aš nupirksiu!“ Visas įdomumas dingsta!
Vilius: Kita tavo vietoje džiaugtųsi ir kuo ramiausiai užsisakytų kailinius!
Violeta: Aš pasitenkinu kremais ir kvepalais.
Vilius: Nemėgstu siurprizų – o kam jų reikia? Na, pavyzdžiui, nupirksiu kremą, skirtą jaunoms ir gražioms moterims, o tada paaiškės, kad tau reikia visai kitokio...
Violeta: Ką?! Ką tu nori tuo pasakyti?!
Vilius: Eee... Noriu pasakyti, kad tu ir esi jauna, graži moteris, bet kartais užsigeidi dalykų, apie kuriuos nieko nenutuokiu...
Violeta: Išsisukai, brangusis (juokiasi)!
Vilius: Ir apskritai aš nesureikšminu dovanų. Galėčiau kad ir kasdien jas dovanoti...
Violeta: Galėtum... Bet nedovanoji!
Vilius: Kad aš ir be to laimingas. Kam mums tos dovanos, jei visko turime? Tu man – pati didžiausia dovanėlė...
