Jūsų gyvenimas, atrodo, vieni koncertai. Ar neliūdi Pieva, palikta namuose?
Kai apsisprendžiau turėti šunį, kolegos bandė atkalbėti – bus daug darbo, įsipareigojimų. Taip ir yra. Įpratinome ją vaikščioti keturis kartus per dieną, būna labai gaila, kai nepavyksta dažnai pavedžioti, kai ilgiau lieka viena namuose. Na, bet turi kompaniją – katę.
Gyvename Markučiuose, čia daug žalumos ir gerų vietų vaikštynėms, bet kai nuvažiuojame pas mano ar žmonos tėvus į namą, suprantame, kaip gerai Pievai tokia laisvė.
Ar Pieva tavęs klauso, kai namuose pasistatai violončelę?
Ji nėra mano muzikos gerbėja, neguli ramiai, neklauso. Laksto po namus ir slepiasi nuo muzikos. Turbūt taip yra todėl, kad nuo mažens muzikos namuose negirdėjo. Elgiasi visai kitaip nei kolegos, „Cello Club“ nario Arno Kmieliausko, vipetas. Arnas savo augintinį dar mažą atsivesdavo į studiją. Mes grojame, o jis ramiausiai miega, vartosi, pozas keičia, jei pradedame improvizuoti, dar ir galvą pakelia, suprask, kokias čia nesąmones grojate, grokite gražiai (juokiasi).
Na, štai, Pievos muzikinį skonį išsiaiškinome, dabar tavo eilė – sakyk, Evaldai, kodėl pasirinkai violončelę?
Kad nieko labai nesirinkau. Užaugau kaime, netoli Kuršėnų, mūsų šeima didelė – aštuoni vaikai. Ėjau į antrą klasę, kai mama sugalvojo į muzikos mokyklą leisti metais vyresnį brolį. Muzikos mokykla – Kuršėnuose, reikia važiuoti autobusu, tai gal vertėtų kartu ir dar vyresnį brolį paimti, kad jį prižiūrėtų. Rugsėjo pirmąją nuėjome į mokyklą, po šventės pasidarėme šeimos fotosesiją, girdžiu, broliai kažkur važiuoja. Bet aš irgi noriu!
Priėmimo komisijoje patikrino klausą, pažiūrėjo, klausia manęs – kuo nori groti? Aš – nežinau. Kadangi klausą tikrinusi mokytoja taip pat buvo ir violončelės mokytoja, pasiūlė man šį instrumentą. Gerai, sakau, nors tada net nežinojau, kaip toji violončelė atrodo (juokiasi).
Pirmą kartą instrumentą pamačiau muzikos mokykloje, o toliau – visi nuopelnai mano pirmajai mokytojai Lidijai Bražaitei. Tai ji mane visur ir visada stūmė, tikriausiai, antroje klasėje važiavau į Vilnių, į festivalį, kitais metais – konkursas, grįžau laimėtoju. Kasmet kelionės, man tai buvo didžiulė motyvacija. Supratau – reikia šiek tiek daugiau pagroti ir galėsiu važiuoti į Vilnių. O Vilniuje – smagu, sesė ir du broliai jau čia gyveno, paskui ir kiti broliai atvyko mokytis.
Bijojau violončelę nešiotis, kad niekas nepavogtų ar nesugadintų, – instrumentas kainavo daugiau nei 120 tūkst. litų.
Septintoje klasėje į Kuršėnų muzikos mokyklą atvyko buvęs Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro violončelių grupės koncertmeisteris Valentinas Kaplūnas. Mūsų mokykloje jis koncertavo su savo trio, po koncerto mokytoja jam papasakojo apie mane. Vėliau mokytoja išsikvietė mane ir sako: „Tave kviečia mokytis į Vilnių.“ Aš tuomet, aišku, dar nieko apie tolesnius mokslus negalvojau, na, į Šiaulių konservatoriją – gal, arti namų, bet į Vilnių... O paskui šovė mintis: gal būtų visai nieko keturiolikos pabėgti nuo tėvų ir gyventi vienam sostinėje.
Prieš stojamuosius nukritau nuo dviračio, į Vilnių atvykau apdaužytas. Ir atrodžiau kaip visiškas vaikas – kokių vienuolikos. Mano būsimi bendraklasiai ir metais, ir išvaizda buvo vyresni. Kai kurie galvojo, gal brolį atlydėjau.
Į Talat-Kelpšos muzikos konservatoriją įstojau, bet po poros mėnesių, su ašaromis akyse, jau norėjau namo. Paaiškėjo, kad keturiolikos atsidurti toli nuo tėvų yra tikras iššūkis. Per dieną – po vienuolika ar dvylika pamokų, iki bendrabučio autobusu – valanda kelio. Kartą skambinu mamai: viskas, grįžtu! Bet ir vėl pagalvoju – kaip prieš buvusius klasės draugus atrodysiu? O ir sesės žodžiai įstrigo: „Tu tikrai nori kaime sėdėti? Ūkyje dirbti? Gal geriau mokykis!“
Taip ir likau, praėjo devinta, paskui dešimta ir vienuolikta, ir dvylikta klasės. Tai konkursas kažkoks, tai stovykla vasarą. Žinau, kad kainuoja, klausiu mamos, ar išleis. „Tau tikrai reikia? Bus naudinga?“ – pasiteirauja ir pinigų duoda. Esu dėkingas tėvams už tai, kad palaikė, kad suprato. Esu šeštas vaikas šeimoje ir tik vienas – muzikantas.
Baigęs konservatoriją nusprendžiau metus praleisti, galvojau, šiek tiek padirbėsiu, gal kitais metais pavyks studijas užsienyje rasti. Po visų egzaminų, prieš stojamuosius, sužinojau, kad ir mano klasės draugė nusprendė nebestoti. Tada galvoju: tai ką mūsų mokytojas pasakys, kai nė vienas toliau studijuoti nesirengia? Žiauriai negražu! Velniai nematė, imsiu aš tą instrumentą, pasirengsiu stojamiesiems, įstosiu tai įstosiu, neįstosiu, tai neįstosiu. Įstojau, patekau į nemokamą vietą.
Ar tai reiškia, kad, jei kažkas tau skirta, pro šalį nepraeis?
Jei jauti, kas tave traukia, ten ir eini, ima viskas ir susidėlioja, o kelias nuveda ten, kur reikia. Yra grojančių po dešimt valandų per parą ir nejuda iš vietos, o kitam, žiūrėk, viskas lengvai. Po trečio kurso išvykau padirbėti į Norvegiją, norėjau užsidirbti instrumentui. Studijų pabaigoje supratau, ką reiškia groti geru instrumentu ir kiek daug laiko esu praleidęs veltui prie prasto besimokydamas. Instrumentą man anuomet patikėjo Muzikos ir teatro akademijoje, pasirašiau nežmonišką sutartį, o paskui bijojau violončelę nešiotis, kad niekas nepavogtų ar nesugadintų, – instrumentas kainavo daugiau nei 120 tūkstančių litų.
Anglų kalboje nėra atskiro žodžio „groti“, yra vienas tik „play“, reiškiantis ir groti, ir žaisti. Tad su nauja violončele ne grojau, ne dirbau, o žaidžiau. Neapsakomas malonumas! Rodos, garsai gimsta savaime, nieko dirbti nereikia. Štai kodėl šiandien galvoju, kad laimi tie vaikai, kurių tėvai supranta investicijas į instrumentą.
Grįžęs iš Norvegijos mėginau derinti studijas ir darbą. Dirbau renginių organizatoriumi ir studijavau, bet grojimui laiko nebeliko, – per pirmąjį pusmetį specialybės paskaitose buvau vos keletą kartų. Kai dėstytojai sunerimo, pažadėjau, kad egzaminams pasiruošiu. Būdavo, baigiu darbą prieš aštuonias, aštuntą atvažiuoju į muzikos akademiją, dvi valandas pagroju, kol užrakina duris. Egzaminą išlaikiau puikiai, gavau 9 ar 10. Ir dėstytojo klausimą – kaip tau pavyko?
Tai kaip pavyko?
Nežinau, galbūt, gebėjimai, o gal šiek tiek sėkmės. Esu be proto daug koncertų grojęs už ačiū, už dyką, supratau, reikia, kad mane pamatytų. Netyčia patekau į „Lietuvos talentus“, netyčia gaudavau pasiūlymų groti vestuvių ceremonijose. Kartais draugai man sakydavo: „Būk geras, nesusirink visų įmanomų užsakymų.“ Man visai patiko tas laisvas muzikanto gyvenimas – pagrodavau, uždirbdavau, išleisdavau (juokiasi).
Galėjai iki šiol taip gyventi, tačiau vis dėlto pasirinkai klasikinę, rimtąją muziką...
Dar Muzikos ir teatro akademijoje su kolegomis subūrėme styginių kvartetą „Festivo“, stengėmės groti profesionaliąją muziką. Dirbome kaip reikiant – jei nerasdavome laiko dienos metu, keldavomės nuo penkių ryto, susitikdavome akademijoje ir grodavome iki devintos, kol išbėgdavau į darbą, – tuo metu dirbau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Vykdavome į konkursus, įgūdžius tobulinome tarptautiniuose kursuose, supratau, ką reiškia tikras ansamblis, rimtoji muzika.
Studijų laikais su Arnu Kmieliausku dažnai kalbėdavome, kad reikėtų suburti violončelininkų ansamblį, bet tuo metu vis nerasdavome bendraminčių.
Akademijoje mano profesorius Rimantas Armonas savo jubiliejaus proga subūrė savo mokinių violončelių orkestrą, beveik keturisadešimt violončelių. Pamenu, po šito pasirodymo Vilniaus filharmonijoje šviesaus atminimo muzikologė Zita Kelmickaitė pasakė: „Šitiek širdžių ėdikų vienoje scenoje turėtų būti uždrausta.“
Išties, violončelė, bent jau man, yra labai seksualus instrumentas. Per koncertus violončelė ir ja grojantis muzikantas visada traukia dėmesį...
Tikrai, tai pats geriausias instrumentas (juokiasi). Violončelės diapazonas itin tinkamas, gali ir bosus pagroti, ir aukštas natas.
Šį gruodį atnaujintoje LVSO koncertų salėje minėsite „Cello Club“ penktąjį gimtadienį. Kaip jums pavyko į klubą surinkti geriausius šalies violončelininkus?
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro violončelių grupės koncertmeisteris, violončelės bei kamerinės muzikos dėstytojas Rokas Vaitkevičius, visada buvo mūsų taikinyje, bet nesitikėjome, kad jis priims pasiūlymą. Pagalvodavome ir apie Šv. Kristoforo kamerinio orkestro violončelių grupės koncertmeisterį Domą Jakštą, ir apie Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro violončelių grupės koncertmeisterį Povilą Jacunską.
Povilas, beje, buvo vienas iš mano dėstytojų. Po muzikos akademijos su šiais muzikantais pradėjome dažnai susitikti įvairiuose darbuose, taigi, išdrįsome jiems pasiūlyti burtis į violončelių klubą. Suėjome visi iš skirtingų Vilniaus orkestrų ir teatro bei muzikos įstaigų, susėdę ilgai dėliodavome grafikus, kada galėtume kartu repetuoti.
Pirmasis „Cello Club“ viešas pasirodymas įvyko „Scenos auksinių kryžių“ apdovanojimo ceremonijoje Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje, prieš pat pandemijos pradžią. O paskui surengėme koncertą klube „Kablys“. Buvo įspūdingas akustinis pasirodymas, kurį iki šiol daug kas prisimena, o mes jam ruošėmės visus metus.
Šiandien esame tikra komanda – ar esi vyresnis, ar jaunesnis, visada gali pasakyti savo nuomonę. Ir kritikos gali gauti, o ji juk – naudinga, pats ne visada žinai, kaip groji. Kartu mąstome, galvojame, ką ir kaip norėtume groti. Violončelėms repertuaras nėra labai palankus, – keturioms dar gali rasti kūrinių, o penkioms – sunku.
Paprastai savo koncertus rengdavome mažesnėse salėse, neįprastoje klasikinei muzikai atmosferoje. LVSO koncertų salėje atiduosime duoklę savo publikai ir didžiajai scenai. Kalėdų koncerte „5“ skambės itin skirtingų žanrų kūriniai – pradedant Anatolijaus Šenderovo „Giesme ir šokiu“ ir baigiant Ennio Morricone garso takeliu „Vyras su lūpine armonikėle“ iš filmo „Kartą laukiniuose vakaruose“.
Egzistuoja toks tarsi mitas, kad klasikinės muzikos atlikėjai gyvena kitokį, aukštesnių vibracijų gyvenimą, bet iš tiesų rokenrolo jūsų karjeroje gana daug...
Stengiamės, kad jo būtų. Klasikinė muzika jau tiek kartų sugrota, bet kaskart joje ieškome įdomesnių spalvų, kad skambėtų kitaip, geriau. Grojame kartu penktus metus, žinome vieni kitų stipriąsias ir silpnąsias savybes, galime nuspėti, kur vienas ar kitas gali nuklysti, vienas kitam padedame, vienas į kitą žiūrime ir girdime. Toks susiklausymas leidžia labiau atsipūsti, kartais iškrėsti vieną ar kitą pokštą, publika tai jaučia. Nėra buvę, kad tą patį kūrinį skirtinguose koncertuose sugrotume vienodai, jis vis kitaip suskamba, jis gyvas, kita emocija.
Jubiliejinis violončelininkų kvinteto „Cello Club“ koncertas LVSO salėje Vilniuje – gruodžio 22 dieną, 17 val. Koncerto vedėjas – Julijus Grickevičius. Šviesų dailininkas – Arvydas Buinauskas.
