Baleto primadona, pedagogė L.Bartusevičiūtė-Noreikienė 2018 metais atsisveikino su vyru, kurį vadino viso gyvenimo pakeleiviu. Moteris neslepia, kad šis laikotarpis buvo itin sunkus, o sutuoktinio mirtis ją stipriai sukrėtė.
„Virgilijaus mirtis man buvo tikras smūgis. Trejus metus buvau kaip nesava, vis galvojau, kad jis išėjo per anksti. Atrodo, jog buvo galima jam labiau padėti. Deja, yra kaip yra. Abu matėme, kad liga ima viršų, – atvirai sako L.Bartusevičiūtė-Noreikienė. – Nors turėjau sunkių išgyvenimų, pamažu atsigaunu. Gyvenu, ir viskas stoja į savo vietas.“
Mirus Virgilijui, Loreta kasdien eidavo aplankyti jo kapo, kadangi jautėsi geriau būdama šalia vyro.
„Mane ten labai traukė. Kiti vengia kapinių, o man geriau – nunešu gėlių, uždegu žvakutę. Tada jaučiuosi ramiau“, – pripažįsta L.Bartusevičiūtė-Noreikienė.
Loreta savo vyrą prisimena kaip puikų žmogų, kuris turėjo humoro jausmą, nuolat šypsojosi, mėgo namus, mylėjo šeimą. Kai L.Bartusevičiūtė-Noreikienė grįždavo po spektaklių, Virgilijus jos laukdavo su vakariene ir gėlėmis.
„Jis buvo ryški asmenybė, bet namie matydavau šiltą, šeimynišką žmogų. Visada buvau šalia Virgilijaus, stengiausi, kad jam būtų gera, – neslepia L.Bartusevičiūtė-Noreikienė. – Jis buvo geras kulinaras, labai skaniai gamindavo. Prieš spektaklius visada ilsėdavausi, o jis įeidavo į virtuvę ir tyliai ruošdavo vakarienę.“
Loreta ir Virgilijus visą gyvenimą buvo apsupti gerbėjų – būdami daug pasiekę savo specialybėse, jiedu sulaukdavo nemažai dėmesio. Tačiau šis nesantaikos poroje nesukeldavo, kadangi sutuoktiniai to per daug nesureikšmindavo.
„Abu grįždavome namo su dideliu noru, mums ši vieta prilygo buvimui kartu. Mėgome kalbėtis, pasidalinti problemomis, – pasakoja L.Bartusevičiūtė-Noreikienė. – Mane visada žavėjo jo įtaigi, konkrečiai pasakyta mintis.“
Pora susipažino dar 1982-aisiais, tačiau Loreta ryškiai prisimena akimirką, kai jie pirmą kartą prasilenkė koridoriuje. Tuo metu Virgilijus buvo teatro direktorius, o ji – balerina.
„Man labai patiko jo akys. Jis buvo subrendęs vyras, aukštas, gražus, kultūringas, elegantiškas“, – teigia L.Bartusevičiūtė-Noreikienė.
Pažiūrėti Loretos ir Virgilijaus vestuvių susirinko gausybė žmonių, nors informacija niekur viešai nebuvo skelbta, o dėl tokios minios teko net uždaryti kai kurias Vilniaus gatves.
„Kai išlipau iš automobilio, galvojau, kaip nueisime iki laiptų, – šypsosi L.Bartusevičiūtė-Noreikienė. – Malonūs žmonės, džiaugėsi, mačiau gražias šypsenas.“
Loreta ir Virgilijus vienas kitam buvo ne tik mylimieji, bet ir visas pasaulis – geriausi draugai, dvi artimos sielos. Tačiau jų gyvenime netrūko ir draugų.
„Virgilijus mėgo žmones, jam patikdavo juos pasikviesti, ypač po premjerų, – sako L.Bartusevičiūtė-Noreikienė. – Turėjome puikių draugų.“
Anot Loretos, Virgilijus visada visuomenei atrodė pasitempęs bei tvirtas, tačiau jo 80 metų jubiliejus buvo pakankamai sudėtingas, o tą galėjo pamatyti ir susirinkę žmonės.
„Manau, tie, kurie jį mylėjo, suprato, kaip tai baisu – skaudu matyti žmogų, kuris suvokia, kad greitai išeis, – teigia L.Bartusevičiūtė-Noreikienė. – Virgilijus taip mylėjo gyvenimą, kad sakė – kol aš gyvas, tol šypsosiuosi ir dainuosiu.“
Manau, tie, kurie jį mylėjo, suprato, kaip tai baisu – skaudu matyti žmogų, kuris suvokia, kad greitai išeis
Nors Virgilijus Loretą ruošė dienai, kai jo nebebus šalia, moteris neslepia, kad tą suvokti buvo neįtikėtinai sunku.
„Tam tikrais momentais pajusdavau, kad visas jo dėmesys sutelktas į mane, o pokalbiai sukasi tik šia tema. Virgilijus sakė, kad man bus sunku, bet turiu nepasiduoti, gyventi toliau, – prisimena L.Bartusevičiūtė-Noreikienė. – Dabar suvokiau, kad jo nesugrąžinsiu. Tik galiu prisiminti, jog Virgilijus buvo ir yra mūsų atmintyje, širdyse.“
Po Virgilijaus mirties Loretai buvo sunku, o ypač skausmas apimdavo likus vienai. Sudėtingomis akimirkomis ją gelbėjo pradėtas rašyti dienoraštis, kur moteris liedavo savo jausmus.
„Padėjo darbas mokykloje, akademijoje – turėjau ruoštis pamokoms, – sako L.Bartusevičiūtė-Noreikienė. – Trejus metus jaučiausi sunkiai, buvau pasimetusi, nežinojau, kaip save susigrąžinti. Baisiausia, kai įeini į namus, o juose tuščia. Tokia vienatvė... Negalėjau pagalvoti apie išėjimą į gatvę, nors visi sakė, kad turiu tą padaryti.“
Visą pokalbį su L.Bartusevičiūte-Noreikiene žiūrėkite įraše:
