Minėdami pirmąsias V.Noreikos mirties metines, paprašėme jo bičiulių ir kolegų pasidalinti prisiminimais ir mintimis apie didį Lietuvos solistą.
Gintaras Rinkevičius: „Jei ne laikmetis, Virgilijus dabar būtų šalia Pavarotti, Domingo ir Carreras“
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius V.Noreiką prisimena vos tik išgirdęs kokią nors ariją, kurią kadaise atliko maestro. Tuomet prasideda lyginimas, tačiau, kaip sako G.Rinkevičius, prilygti V.Noreikai – labai sunku.
„Jis buvo ypatingas menininkas, ypatingas vokalo meistras ir ypatingas artistas, kuris suprato, kaip dainuoti ir atlikti kūrinius. Tokių balsų pasaulyje yra labai mažai. Nors iki galo suprasti muzikos neįmanoma, tačiau mes tai daryti privalome visą gyvenimą – V.Noreika buvo būtent toks“, – kalbėjo G.Rinkevičius.
Kalbėdamas apie maestro charakterį, G.Rinkevičius sako, kad jis visada tryško džiaugsmu. Tai buvo ne dirbtina, toks buvo tikrasis V.Noreika – paprastas, be galo nuoširdus ir draugiškas.
„Jis su visais bendravo be jokios arogancijos, labai paprastai ir linksmai, nes žinojo, kad tai pakelia viso orkestro ir dirigento nuotaiką. Tai yra tikras, geras articizmas. Gal jis tuo metu turėjo ir kitų problemų, bet jis buvo artistas, ne tik per koncertus, bet ir per visas repeticijas“, – prisiminimais dalijasi G.Rinkevičius.
Dirigentas sako pirmą kartą gyvai V.Noreiką sutikęs gastrolių Vokietijoje metu.
„Netekau žado, kai supratau, koks jis puikus meistras ir solistas. Tada pamačiau, kaip smarkiai skiriasi jo dainavimo lygis nuo tų Vokietijos solistų, kurie dalyvavo tame koncerte. Aš buvau sužavėtas Otelo mirties scenos interpretacija. Nors man tada buvo 26 metai, jau buvau baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tad šiek tiek supratau, kas yra tikra interpretacija, įtaiga ir tikras articizmas“, – pasakoja G.Rinkevičius.
Pasak G.Rinkevičiaus, prieš metus ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis neteko vieno geriausių vokalo meistrų: „Jeigu tuo laiku Lietuva nebūtų už geležinės sienos, aš manau, kad jo vardas dabar būtų šalia Pavarotti, Domingo ir šalia Carreras.“
Merūnas Vitulskis: „Kai nebeliko V.Noreikos, pasibaigė viena tenorų epocha“
Turbūt ne vienam žmogui, išgirdus Merūno Vitulskio balsą, bent keletui sekundžių į galvą topteli mintis, jog girdi V.Noreiką. Maestro mokinys Merūnas sako iki šiol negalintis susitaikyti su netektimi, Virgilijų jis jaučia esantį kažkur netoliese.
„Nuolatos jį miniu ir galvoju apie jį, prisimenu jo pamokas ir paskutinius žodžius. Apie Virgilijų primenu ir per savo koncertus. Tai buvo žmogus, kuriuo kiekvienas jo studentas pasitikėjo kaip savo šeimos nariu. Jis nulėmė mūsų ateitį“, – sako M.Vitulskis.
Merūnas įsitikinęs – V.Noreikos pamokos išliks visam gyvenimui. Daug dalykų, kuriuos maestro išmokė, į solisto gyvenimą atėjo ne iš karto, tam reikėjo laiko.
„Prisimenu akimirką, kai stovėjome keturi jo studentai. Tai buvo paskutinis pusmetis Muzikos ir teatro akademijoje. Jis mums pasakė: „Vyrai, nepamirškite dainuoti lyrinį repertuarą, tada liksite švieži kaip tenorai ir balsai nesens taip greitai.“ Jis kaskart mums rasdavo labai vertingų patarimų“, – pasakojo M.Vitulskis.
Dainininkas prisimena, kad V.Noreika bendraudamas su studentais visada išlaikydavo vidurį tarp draugiškumo ir profesionalumo – taip išlaikė autoriteto vardą.
„Jis yra didelis autoritetas visiems savo mokiniams. Fundamentalus Lietuvos tenoras, kuris paliko labai daug įrašų, iš kurių mokysis ir ateities kartos. Virgilijus buvo senos kartos bel canto pedagogas. Jis mus mokė tokių paprastų dalykų, kaip išsaugoti natas, kaip elgtis su rankraščiais – dabar dažnam tokie dalykai atrodo neįprasti. Mes visi tai saugosime ir perduosime savo studentams“, – apie V.Noreikos perduotas žinias kalba M.Vitulskis.
Merūnas įsitikinęs – nelikus V.Noreikos, pasibaigė viena tenorų epocha: „Su juo pasibaigė tam tikros stilistikos, požiūrio tenorų amžius. Užsidarė vartai į vieną amžių ir atsidarė į kitą.“
Jonas Sakalauskas: „Tokių artistų – reta“
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas sako, kad V.Noreikos pavardė jį lydi beveik kiekvieną darbo dieną. Virgilijus – buvęs teatro direktorius, tad čia daug jo kolegų ir scenos partnerių. J.Sakalauskas juokauja, kad V.Noreika tapo neatsiejama darbo dalimi, jam nuolatos tenka vartyti dokumentus, kuriuos kadaise pasirašė maestro.
„Pirmas dalykas, kurį prisimenu iš kolegų pasakojimų yra moralinis aspektas. Noreikai buvo svarbus kiekvienas žmogus, jis niekada nelaikė pykčio, greitai atleisdavo. Jis buvo aistringas savo darbo fanatikas, darė viską, kad teatrui būtų kuo geriau“, – teigia J.Sakalauskas.
J.Sakalauskas sako, kad V.Noreika mėgo pasakoti anekdotus, o kolegos jį vadindavo vakarėlių siela. Tiesa, Virgilijus buvo ir labai jautri asmenybė – sunkiai išgyvendavo draugų išdavystę: „Kartais pasitikėjimo duodavo avansu, tačiau kai kurie žmonės to nebūdavo nusipelnę.“
Jonas Sakalauskas dabar labai pasigenda tikrumo, kurį spinduliavo V.Noreika. Esą dauguma jaunų solistų yra susikoncentravę į techninę atlikimo pusę, tačiau pamiršta emociją ir nuoširdumą.
„Lietuva neteko puikiai dainuojančio artisto, su kurio užaugo ne viena karta, taip pat ir aš. Labai sunku susitaikyti su jo netektimi, nes teko matyti paskutinius jo koncertus, kuriuose Virgilijus turėjo begalę energijos ir palaikė tokį gerą ryšį su publika. Tokie artistai dažnai negimsta, mes netekome dainininko, kuris dar galėjo 10–15 metų dainuoti scenoje“, – svarsto J.Sakalauskas.
Pasak dabartinio operos ir baleto teatro vadovo, V.Noreika savo pasirodymu papuošdavo visus renginius. Emociją, kurią scenoje sukurdavo maestro, ne tik pakartoti, bet ir apibūdinti sunku – tai unikali emocija, kuri ėjo išvien su jo asmenybe ir tembru.
Vladimiras Prudnikovas: „Virgilijus, kaip ir Kipras Petrauskas, ilgam išliks mūsų atmintyje“
Operos dainininkas ir muzikos pedagogas Vladimiras Prudnikovas – žmogus, kuris kartu su V.Noreika ant scenos praleido daugiau kaip tris dešimtmečius. Legendinį V.Prudnikovo, Eduardo Kaniavos ir V.Noreikos trio „Trys tigrai“ prisimena visa Lietuva. Būtent dainuojant trise kildavo visokių linksmų atsitikimų.
„Prisimenu, kartą buvo koncertas, kiekvienas atlikdavome savo dainas ir keisdavomės: tai aš, tai Kaniava, tai Noreika. Žinojau, kokį repertuarą atliks Virgilijus, išmokau jo kūrinius, nueinu pas pianistę, duodu jai natas, ji į mane žiūri ir sako: „Juk čia Noreikos repertuaras.“ Sakau: „Ne, šiandien aš dainuoju pirmas.“ Virgilijus tą kartą labai supyko, nes neturėjo kitų natų ir negalėjo nieko padainuoti. Vėliau suprato, kad tai buvo mano pokštas ir atleido“, – juokingą nutikimą prisimena V.Prudnikovas.
Laiką, kai Nacionaliniam operos ir baleto teatrui vadovavo V.Noreika, V.Prudnikovas vadina teatro klestėjimo metais. Jis pasakoja, kad Virgilijus rūpinosi kiekvienu darbuotoju, pats dalyvaudavo solistų atrankose, atrasdavo laiko apsilankyti ir Muzikos ir teatro akademijos egzaminuose, prisidėjo prie operos studijų programos vystymo. Labai daug dėmesio skyrė jauniesiems solistams.
„Jis buvo labai valingas, reiklus sau ir kitiems. Jo studentai Montvidas, Larinas ir kiti dabar užima labai svarbią vietą pasauliniame operos solistų kontekste. Jis buvo labai žmogiškas, draugiškas, mėgo humorą, mėgo gaminti. Iki šiol turiu daug jo receptų. Savo studentams Virgilijų visada rodau kaip pavyzdį“, – kalba V.Prudnikovas.
V.Prudnikovas, V.Noreiką vadina legenda, žmogumi, kurį prisimins dar daugelis kartų: „Tai buvo didis dainininkas, žmogus, pedagogas, profesorius – mes netekome reikšmingo žmogaus. Jis daug jėgų ir širdies atidavė jaunimui. Virgilijus Noreika, panašiai kaip Kipras Petrauskas, ilgam išliks mūsų atmintyje.“
Lukas Pačkauskas: „Nuoširdžiausias ir komunikabiliausias kada nors sutiktas žmogus“
Dainininko Luko Pačkausko su V.Noreika įrašyta daina „Laikas“ – vienas žinomiausių V.Noreikos kūrinių tarp jaunimo. Akimirką, kai daugiau kaip prieš 20 metų pirmą kartą sutiko maestro Virgilijų Noreiką, Lukas prisimena kaip labai ypatingą.
„Dar dabar matau, kaip ėjau pas jį su pasiūlymu įrašyti dainą kartu. Pasakojau jam apie partijas, natas, aiškinau kūrinio idėją. Labai jaudinausi prieš susitikimą, bet pirmą kartą jį sutikęs buvau apstulbęs – tai buvo labai nuoširdus, komunikabilus, mėgstantis bendrauti su jaunimu žmogus“, – pirmąjį susitikimą prisimena L.Pačkauskas.
L.Pačkauskas pasakoja, kad prasidėjęs darbas buvo labai produktyvus, o bendrauti su V.Noreikia buvo labai lengva – jis niekada nejautė juodu skiriančio kartų atstumo.
Maestro jis sako prisimenantis dažnai – praėjusių metų pabaigoje, kartu su V.Noreikos mokiniu Merūnu Vitulskiu pristatė naują kūrinio „Laikas“ versiją. Tad dabar maestro prisimena ne tik kalbėdamas, bet ir dainuodamas. Lukas pastebi, kad, išgirdę pirmuosius dainos akordus, susimąsto ir klausytojai.
„Žmonės tą dainą pasitinka lygiai taip pat gerai kaip kadaise. Klausydami jie prisimena senuosius laikus. Daina jau tapo klasika, atkurdami ją, jos beveik neperdarinėjome. Kokia buvo, tokia ir liko, tiesiog Merūnas dabar atlieka maestro Virgilijaus Noreikos partiją“, – pasakoja L.Pačkauskas.
Pasak muzikanto, net ir prabėgus metams, aišku, kad Lietuva neteko didžio meistro, kuris į pasaulį išleido tokius solistus, kaip Merūnas Vitulskis, Edgaras Montvidas – dabar jie yra pavyzdys ateities kartoms.
„Žodis meistras – pirmasis, kuris man šauna į galvą. Tai vokalo meistras, kuris į pasaulį išleido ir begalę kitų labai gabių operos solistų. Jo mokiniai pasiekė didelių aukštumų. Virgilijus buvo aukščiausio lygio operinio dainavimo meistras“, – apie V.Noreiką kalba L.Pačkauskas.
