„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Virginijos Kochanskytės dienoraštis: ilga kelionė į Malavį ir diena, pilna vaikų juoko

Septintoji UNICEF misija iš Lietuvos. Vilniaus oro uoste džiugiai išsiglėbesčiavome su misijų senbuviais: direktore Jovita Majauskaite-Staniulėne, operatoriumi Jonu Burnickiu, kun. Ričardu Doveika ir naujais dalyviais: žurnaliste Juste Petkevičiūte, dainininkais Juste Arlauskaite-Jazzu ir Donatu Montvydu. Ir kaip nesidžiaugsi, jei kaskart drauge darydami gerą darbą, pajuntame gerumą BŪTI, išgyvename būties pilnatvę.
UNICEF misija Malavyje
UNICEF misija Malavyje / Asmeninio albumo nuotr.

Kelionė šį kartą, regis, truko visą amžinybę. Vilnius – Frankfurtas – Adis Abeba – Lilongvė – Blantairas. Dvidešimt aštuonios valandos be miego. Norėjosi kuo greičiau pasiekti viešbutį, palįsti po dušu ir kristi į lovą. Bet važiuojant iš oro uosto, vaizdai pro mašinos langą skaudžiai sugėlė širdį ir visi miegai akimoju išlakstė.

Sausros nualinta žemė, tolumoje stūksantys plikų uolų kalnynai, skurdžios molio trobelės, vargingos kasdienybės nualinti suaugusiųjų veidai, apiplyšę vaikai liūdnomis akimis būreliais stoviniuojantys šalia kelio – lyg kažko lauktų... Ko? Svajonių išsipildymo, geresnių laikų, tėčio grįžtančio su krepšiu dovanų... O gal tiesiog nėra kur eiti? Nei atskiro kambario, užversto žaislais, knygomis, nei kompiuterio ar išmaniojo telefono, nei sporto klubo ar baseino...

Liūdnose vaikų akyse atsispindi skurdžios valstybės realybė su instinktyviu noru išgyventi. Nors ir be vandens, be maisto, be vaistų...

Dievulėliau, kaip skiriasi jų ir mūsų laimės supratimas... O Dangau, ačiū už tą kraštą, kuriame aš gimiau, už to krašto unikalią istoriją, už tą laiką, kurį tame krašte nugyvenau, suteikusį man tiek daug palaimingų gyvenimo akimirkų.

Asmeninio albumo nuotr./Virginija Kochanskytė UNICEF misijoje Malavyje
Asmeninio albumo nuotr./Virginija Kochanskytė UNICEF misijoje Malavyje

Malavio UNICEF komiteto darbuotojai maloniai mus sutiko, apgyvendino, pamaitino. Ir atvėrė savo šalies skaudulius – 50 proc. šalies žmonių gyvena visiškam skurde, 63 proc. vaikų neturi maisto, vandens, vaistų, galimybės mokytis, o 33 proc. iš jų gyvena žemiau skurdo ribos. Daugybę vaikų nusilpusioms nuo bado mamoms nepasiseka išnešioti, tūkstančiai gimsta negyvi... Visko neįmanoma ir išvardinti...

Daug ką pasako ir tai, kad tik 9 proc. turi elektrą. Šalis tik 1965 metais išsikovojo nepriklausomybę iš Didžiosios Britanijos. ,,Kilnūs“ britai ne tik išsivežė viską, ką galima buvo išsivežti, bet ir nesudarė galimybės mokytis. Nėra žemės iškasenų, dujų, naftos – ką pardavus, galima būtų sparčiau vystyti ekonomiką. Visa geresnės ateities viltis vaikuose, kurie išsimokslinę, galėtų šalį išvesti iš skurdo, bado, atsilikimo.

Antrasis dienoraštis: diena, pilna vaikų juoko

Pusę šešių ryte pažadino laikrodžio skambutis. Taip nesinorėjo keltis. Bet mamos išugdytas pareigos jausmas išvertė iš lovos. Pusryčiams – kiaušinienė, kava ir susipažinimas su intensyvia dienos darbotvarke.

Leidomės į Malavio pietinę dalį. Ritomės per nuogus kalnus gana ilgai. Kunigas Ričardas Doveika ir Donatas Montvydas savo telefonais gaudė vaizdus pro langus, o aš juos fotografavau akimis. Neišsitrins, nepasimes, visam laikui įsirašys į širdies atmintinę.

Ir vėl – pakelėse stovintys, tupintys ir į kelią ilgesingai žvelgiantys vaikai. Ko jie laukia? Ko tikisi? Kokios malonės? Kad jų kas pagailėtų? Kad iš dangaus pasipiltų dangaus mana ir juos visus pasotintų?... Ar ateitų žmogus ir nusivestų juos į pasakų šalį?...

Asmeninio albumo nuotr./UNICEF misija Malavyje
Asmeninio albumo nuotr./UNICEF misija Malavyje

Šiandien buvo filmuojamas Donato siužetas. Pakeliui apsilankėme pagrindinėje Chokwe rajono poliklinikoje. Vadovas pasidžiaugė vietos UNICEF pagalba, o mums nuoširdžiai padėkojo už pasiryžimą padėti spręsti jų skurdžią situaciją medicinos srityje.

Po kelių valandų pasiekėme kaimą, kuriame gyvena daugiavaikė šeima, kovojanti už vaikų išgyvenimą. Vos mums sustojus, vaikai, lyg pamojus burtų lazdele, pasipylė iš visų pusių būriais. Kun. Ričardas nudžiugino vaikus futbolo kamuoliais, muilo burbulais ir balionais. Ak, reikėjo matyti laimingus veidus ir žibančias akis!

Sumirgėjo ryškios balionų spalvos, suvirpėjo ore muilo burbulai. Surengėme ir futbolo varžybas. Vaje, kiek džiaugsmo šūksnių, kiek klegesio... Tapo aišku, kad filmuoti bus sunku. Aš ir kunigas Ričardas buvome įpareigoti padirbėti ,,apsauginiais“ – nuvilioti vaikus kuo toliau ir užimti jų dėmesį, kad Donatas su filmavimo grupe galėtų įsigilinti į malaviečių šeimos problemas ir viską jautriai nufilmuoti.

VIDEO: UNICEF misija Malavyje 2017. Misijos dalyviai žaidžia su vaikais

Teko pasidarbuoti – drauge ir dainuoti, ir šokti, ir pasakas sekti, ir mankštą daryti, ir baletą šokti, ir sportuoti, ir vaidinti, ir eilėraščius deklamuoti, ir išmokyti oro bučinius siųsti, ir, pasidarius iš virvutės šokynę, per ją abiem su kunigu Ričardu dar ir pašokinėti. Vaikų džiugus juokas skambėjo be perstojo. Mano ir kunigo Ričardo juokas ritosi džiugiai jiems iš paskos.

VIDEO: UNICEF misija Malavyje 2017. Afrikos vaikai: "Ačiū, Lietuva!"

Diena pilna vaikų juoko. Vien dėl to vertėjo čia atvažiuoti. Užmiršus visus rūpesčius, su vaikais juoktis iš visos širdies. O dar, jei patikėsime psichologais, kurie teigia, kad juokas gamina vitaminą C, tai jo prisigaminome visiems metams! Su kunigu Ričardu juokavome, kad bėdai prispyrus, galėtume išgyventi – sukurtume vaikų teatrą, surastume rimtų rėmėjų, kuriems gyvenime iki pilnos laimės trūksta geros nuotaikos, juoko, džiaugsmo gyventi ir keliautume po Afriką.

VIDEO: UNICEF misija Malavyje 2017. D. Montvydas bendrauja su vaikais

Taip ir supranti, ko vaikai laukia pakelėje. Laukia žmonių, kurie turėtų jiems laiko: su jais draugautų, juos mokytų, žaistų, juoktųsi. Ir laukia ne tik Afrikoje, bet ir Lietuvoje. Jie nori gyventi drauge su tėveliais ir mamytėmis, o ne lūkuriuoti, kada jie nuo darbų atsiplėš ir ras jiems laiko... Tad, ir sėdinėja vaikai pakelėse, laiptynėse – gal eis pro šalį geras žmogus: sustos, nusišypsos, paspaus ranką, kažką gero pasakys. Ir nušvis vaiko akys, veidą nutvieks šypsena, o širdį užlies pasitikėjimas pasauliu ir tikėjimas ateitimi, kurioje yra vietoms jam ir jo svajonėms.

Justinas Marcinkevičius eilėraštyje ,,Didumas“ dalinasi išmintimi: ,,Tai nuo tavęs čia taip šviesu, nuo žodžio šitaip pasakyto,/ nuo pagalvojimo balsu: turbūt, esu čia ne dėl savęs,/ turbūt esu čia dėl ko nors kito“.

Ne gailėti čia gyvenančių žmonių reikia, o jiems padėti.

Padėkime Malavio vaikams!

Tapk pastoviu UNICEF rėmėju. 1469 – siųsk žinutę su žodžiu VAIKAMS.
Tik 10 centų per dieną (3 eurai per mėnesį) gali išgelbėti vaiko gyvybę. Ir mamos veidą nušvies šypsena, o vaiko širdelė ištars gyvenimui: Taip! Kokia didžiulė ta Afrika, kokia galybė nuskriaustųjų. Ar įmanoma juos visus išgelbėti? Bet pasidovanoti dieną, pilną artimo meilės, kiekvieno mūsų galioje. O padarius gerą darbą, gerai išsimiegoti – kokia laimė!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs