Girdėjau, kad jūsų šeimoje vaikai buvo auklėjami itin griežtai. Tai pasiteisino?
Kęstutis: Ko gero. Būdavo pasakyta, kad, pavyzdžiui, iki pietų sukastume daržą. Ir varydavom su broliu neatsikalbinėdami. Kiti vaikai kamuolį spardydavo, o mes prie darbų buvome spaudžiami.
Vita: O man nuo pat vaikystės tėtis kasryt palikdavo sąrašą darbų: kiemą iššluoti, laiptus išplauti ir taip toliau. Ir kiekvieną rytą tie jo raštai man nuotaiką sugadindavo... Išsisukti minčių nekildavo, nes viskas būdavo patikrinta.
Kęstutis: Dirbdavau paromis, tad ją kontroliuodavo seneliai. O aš kaip šiandien prisimenu, kai vaikus mokiau anglų kalbos: turėjome metams su visa šeima išvažiuoti į Ameriką, tai...
Vita: ...pusę devynių vakaro mums būdavo pamokėlė. Ir jokių nuolaidų! Turėdavome kartot, kartot, kartot...
Vita, ar nejausdavote nuoskaudos, kad bendraamžiai turėjo mažiau pareigų ir daugiau laisvės už jus?
Vita: Klasėje jaučiausi kaip balta varna, nes visiems viską leisdavo, o man – ne. Nesu išėjusi nė į vieną turistinį žygį su nakvyne. Vakare arba tėveliai iš visur pasiimdavo, arba seneliai. O jei norėdavau kur nors išeiti, turėdavau visų keturių atsiklausti. Iš draugų gimtadienių mane parsiveždavo devintą dešimtą...
Kęstutis: Tačiau kai išvažiavome į Ameriką, mūsų paaugliai buvo visa galva aukštesni už kitus – tiek gabumais mokslams, tiek branda.
Vita: Vasaromis dirbdavau operacinėje. Buvau ruošiama į mediciną, nors mama, drabužių dizainerė, mane norėjo patraukti į meno pasaulį, net rengiausi stoti į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, lankiau kursus. Tačiau tėvai nusprendė, kad kai baigsiu mokyklą, leis man rinktis pačiai.
Jūsų šeima išsiskiria itin artimu visų kartų bendravimu. Glaudus ryšys tęsiasi ir toliau?
Vita: Taip, mano vyresnėlė Austėja, kuriai jau tuoj 18-a, su savo prosenele buvo geriausios draugės. Labai stengiuosi, kad gražiai bendrautų jaunoji mūsų karta: štai prieš kelias dienas Austėja apsipyko su vienmečiu pusbroliu, o man skauda širdį – noriu, kad greičiau susitaikytų. Mums visiems seneliai įskiepijo: kas bebūtų, šeima yra svarbiausia! Jei kas nepatinka – užsimerk, nepastebėk, nesileisk į smulkmenas, nekelk įtampos. Nes šeimos ryšiai – didžiausia vertybė. Taip ir savo mergaites auklėju. Vyresnioji kartais pyksta, jei kur neleidžiame (kaip ir aš jos metų), bet tuomet sakau, kad yra daug mergaičių, kurios norėtų į ją lygiuotis, nes ji – kitokia. Tokia drausmė nuo pat vaikystės išugdo pareigos jausmą ir tai labai padeda gyvenime. Tada nebesvaičioji, ko nori ir ko nenori, nes yra žodis „reikia“.
Visą Dovilės Štuikienės interviu su Kęstučiu Vitkumi ir Vita Degutiene galite rasti gruodžio mėnesio žurnale „Laima“.
