Vienas iš dviejų olimpinių sidabro medalių iš Pekino į Lietuvą atvyko vėlų pirmadienio vakarą. Buriuotoja Gintarė Volungevičiūtė akivaizdžiai nustebo, kai Vilniaus oro uosto sutikimo salėje išvydo nemenką būrį draugų ir pažįstamų bei pulką žurnalistų. Pastarieji buvo nusiteikę ryžtingai ir surengė 25 metų kaunietei klausimų dušą.
– Ar prieš olimpiadą tikėjote, kad galite iškovoti medalį?
– Tikėjau ir treneris manimi tikėjo, įtikinėjo, stūmė, labai ačiū jam. Rugpjūčio 19 dieną buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. Tikiuosi, kad ir Lietuvoje mano laimėjimas sukėlė šypsenų ir gerų emocijų.
– Tarp lyderių buvote nuo pirmo plaukimo. Kaip sekėsi suvaldyti įtampą?
– Žinojau, kad kiekvieną dieną gali skaudžiai kristi, bet tiesiog stengiausi daryti tai, ką moku. Žingsnis po žingsnio.
– Aukso medalį iškovojusiai amerikietei Annai Tunnicliffe atsirevanšuosite po 4 metų Londone?
– Man ir šis sidabras auksu žiba, bet... tikėkitės.
– Žiniasklaida mirga teigiamais sportininkų atsiliepimais apie žaidynių organizaciją. Ar Čindao miestas, kur vyko buriavimo varžybos, neatsiliko nuo Pekino?
– Kiek spėjau suprasti, pranoko. Sąlygos buvo fantastiškos. Visi savi, jauki erdvė, erdvus patogus jachtų klubas, jūra – šalia. Vien mūsų varžybose dirbo per 2000 savanorių, žvejų laivai kasdien po kelis kartus valė akvatoriją.
– Kam iš Čindao skridote į Pekiną?
– Norėjau pamatyti olimpiados sostinę, sporto arenas, kaimelį. Prieš varžybas nepavyko, nes atidarymo ceremoniją paaukojau dėl treniruočių. Todėl paprašiau olimpinės misijos vadovų pabaigoje surengti ekskursiją po Pekiną. O jie man patikėjo nešti Lietuvos vėliavą per uždarymo iškilmes!
– Koks jausmas?
– Puikus. Regis, viskas tetruko kelias sekundes. Atmosfera labai gera, visi atsipalaidavę, draugiški, fotografuoja vieni kitus. Aš irgi nemažai atminimo nuotraukų parsivežiau.
– Ką dar parsivežėte, be medalio ir nuotraukų?
– Nesakysiu.
– Jau turite planų, kaip išleisti Vyriausybės skirtą 200 tūkst. litų premiją?
– Oi, apie tai negalvojau. Pinigai ir tai, ką galima už juos nusipirkti, man yra antraeiliai dalykai.
– Ar pajutote, kad iš žinomos tik specialistams sportininkės per savaitę tapote nacionalinio masto žvaigžde?
– Tai greičiau žiniasklaidos problema. Ir anksčiau turėjau laimėjimų, rodžiau gerus rezultatus, tik apie tai mažai kas rašė ir sporto mėgėjams trūko informacijos. Tikiuosi, dabar laikraščiuose bus daugiau jachtų nuotraukų, o jachtų klubuose rinksis dar daugiau buriavimo mėgėjų.
Linas Eidukevičius, G.Volungevičiūtės treneris
Nesutinku, kad Gintarės laimėjimas gimė iš niekur. Dėmesio ir pinigų pastaruosius metus tikrai nestokojome, niekam neturiu priekaištų. Prabangos niekada nereikalavome. Sakykime, pernai per vieną regatą JAV teko gyventi palapinėje dvi savaites, bet tai mums – ne problema. Svarbiausia, turėjome inventorių, stovyklas, varžybas.
Gintarės galimybėmis neabejojau, juk ji įrodė savo potencialą ir Europos čempionate prieš dvejus metus, ir kelete prestižinių regatų. Ji yra talentinga ir darbšti. Daug vilčių į Gintarę dėjo ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas. Olimpiadai rengėmės kryptingai. Už fizinę formą Gintarė buvo atsakinga pati, testų rezultatai mane tenkino. Daug dėmesio skyrėme technikai. Paaukojome šių metų Europos pirmenybes, ten sportininkė užėmė tik 14 vietą, tačiau puikiai pasirengėme kovai su stipriomis srovėmis. Olimpiada kainavo daug nervų. Pats ne kartą sakiau, kad bus ir sėkmingų, ir prastų plaukimų, kad neįmanoma tokiomis sunkiomis sąlygomis išvengti duobių ir nereikia jų sureikšminti. Tačiau kai priešpaskutinę dieną per vieną iš plaukimų Gintarė finišavo tik 21-a, pats gerokai pasinervinau. Tokia jau trenerio dalia – matai viską, bet negali niekuo padėti, nes patarti sportininkei galima tik per plaukimų pertraukas. Tokias momentais galvoju, kad geriau dirbčiau gamykloje. Dabar, žinoma, nuotaikos visai kitokios.
