Susikurti iššūkį – galėtų būti Vytauto gyvenimo kredo, nes klausydamasis jo nejučia imi tikėti, kad įvairiausi iššūkiai ar net dideli perversmai, kokių jis yra patyręs ne vieną, tik pranašumas gyvenime – gali daug kartų viską pradėti iš naujo.
Teatro korifėjaus Juozo Miltinio mokinys yra pajutęs patį tikriausią vaidmenų badą. „Esu chrestomatinis aktorius – daug metų prastovėjau be darbo, su alebarda prie zadniko (tolimiausia nuo žiūrovų vieta scenoje – red. past.).“ Tekdavo griebtis bet kokio darbo. „Būdavo, einu gatve Klaipėdoje ir meldžiuosi: „Na, kas nors, prieikite ir pasiūlykite man bent kokią chaltūrą...“
1995 metais teko dirbti ir Londono užkandinėje. Nors tas sumuštinių tepimo etapas skamba kaip iš kokios makabriškos pjesės, tačiau tai buvo aktoriaus realybė, trukusi apie pusę metų. Tiesiog reikėjo padėti išgyventi šeimai Lietuvoje – žmonai Veltai ir sūnums. „Tik vieną dieną ploviau grindis, tualetą ir indus. Paskui man pakėlė pareigas – gaminti salotas buvo aukščiausias užkandinės darbuotojo lygis... Po šitos patirties supratau: galiu į kokį noriu pasaulio kraštą bėgti, bet nuo savęs ir teatro nepabėgsiu.“
Dabar Vytauto Anužio laikas. Jis vienas geidžiamiausių aktorių, daugiausia dirbantis, kuriantis pagrindinius vaidmenis. „Man jau senokai taip sako: „Jūsų laikas.“ O aš sakau: „Ačiū Dievui, turiu darbo.“ Dar svarbiau, kad turiu Veltą – ji mano gyvenimo dovana.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės
