Kai tau 28-eri, o tu turi baltame lape pagerbti žmogų, kurio vien tik ištarta pavardė jau sukelia įvairiausią gamą jausmų, patikėkite, dėlioti tekstą nėra lengva. Tik pradėjusi rašyti sau pasakiau, kad neleisiu minėti, jog esu iš tos kartos, kuri užaugo su „Dviračio žiniomis“, nors ir negaliu sakyti, kad nežinau, ką reiškia kiekvieną vakarą matyti dviejų intelektualių žmonių, tavo tėvų, laukimą vakaro programos, namuose dažnai kartojamą veikėjų repertuarą, kai iš tavo, gali būti ir maždaug aštuonmetės mergaitės, varpinės, laida atrodo kaip tiesiog laida, nors tu kažkodėl jau tuomet supranti, kodėl tėvai vakaro taip laukia, o dabar net ir gali pagalvoti, kas tave po velniais į tą žurnalistiką nuvarė.
Vėliau su personažais tu augi, kai kurie juos pažino stipriau, kai kurie mažiau, bet būtų labai sunku rasti dvidešimt metų ribą peržengusį asmenį, kuris nežinotų nė vieno veikėjo, nebūtų gal kada iš kažkur girdėjęs apie Pilypuką, gal Zitos iš Mažeikių, o gal legendinių Bratkų.
Atsakomybė savo tekstu pagerbti tiek Lietuvoje pasižymėjusį asmenį yra ir garbė, ir didelė našta, kai tavo žodžiuose turi nuskambėti Vytautą Šerėną artimai pažinojusių žmonių nuotaika, jų balse nuskambantis virpulys arba juokas.
„Aš pasakysiu labai atvirai – aš visą gyvenimą prisiminsiu būtent juoką. Mes labai daug juokėmės, tai buvo nuostabus laikas“, – pačioje pokalbio pabaigoje, su netikėtu skausmu balse, tarė Darius Balčiūnas. Pilypukas. Bet apie viską – nuo pradžių.
Vytautas Šerėnas gimė 1959 metais Antagavėje, Ignalinos rajone. Čia baigė vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus politechnikumą ir įgijo ryšininko specialybę, vėliau įstojo į Vilniaus universitetą, Pramonės ekonomikos fakultete įgijo ekonomikos specialybę, apsigynė ir mokslų daktaro disertaciją. Čia Vytautą ir sutiko Arūnas Valinskas. Jis pats tuo metu mokėsi Teisės fakultete, Vytas, kaip jį trumpai vadina, jau dėstė netoliese esančiame fakultete, buvo saviveiklos aktyvistas. Taip dvi chebros ir siautėjo. Arūnas su šou grupe „Dviratis“, Vytautas – su brigada „Plaktukas“. Galėtų skambėti kaip ne itin sėkmingo anekdoto pradžia – susitiko dviratis ir plaktukas, o tada...
„O mes kombainininkai“
Ūsas ir Barzdonas
Kai pirmą kartą Arūnas sutiko Vytautą, jie su savo grupėmis dalyvavo konkurse, kur pastarasis pirmą kartą suvaidino žmogų iš provincijos. Kaip šiandien Arūnas prisimena tris jų gyvenimą pakeitusius žodžius: „O mes kombainininkai“.
Šitų trijų žodžių užteko, kad visa salė kristų iš kėdžių. Arūnas sako, kad Vytautas iš prigimties buvo žmogus, kuris turėjo tam tikrą savo vaidmenų arsenalą. Taip, supratote teisingai, tai buvo legendinių Bratkų pradžia. Kada nors apie šiuos du veikėjus tikrai bus išleista knyga.
Vytautas Ūsą ir Barzdoną atsinešė iš vaikystės. Su tuo sutinka visi. „Dviračio žinių“ vadybininkas Giedrius Jokimavičius taria trumpai ir aiškiai – jis darė tai, kas jam tiko, patiko, prilipo. Gi būna, kad ima prilimpa ir viskas. Galų gale, sako, gi ne aktorius buvo. Jis nevaidino. Jis tiesiog padarė tai, ką žinojo.
„Man norėjosi, kad jie niekada nesibaigtų. Jam taip gražiai pavykdavo. Buvo labai gaila, kai jų neliko, labai“, – priduria aktorė Kristina Kazlauskaitė, šioje istorijoje užimsianti itin svarbią detalę, tačiau dabar – odė Bratkoms.
Tiesa, šis faktas gerbėjus turėtų nustebinti. Pasirodo, kad Vytautą vaidinti teko įkalbinėti, o čia jau galima dėkoti startiniam branduoliui – A.Valinskui ir amžinatilsį Gintarui Ruplėnui. Tik pamatę kombainininką jie norėjo daugiau. Vaidmenų „žinių“ pradžioje turėjo visi – pavaidindavo ir Arūnas, Gintaras buvo žurnalistas, kiek vėliau prisijungęs Haroldas Mackevičius – turistas iš Varšuvos. Tik Vytukas vaidindavo daugiau, kodėl – nežinia.
Kai pagrindinis branduolys – Arūnas, Gintaras ir Vytautas – su savo programa išmaišė visą Lietuvą su koncertais, pasirodymais ir „durnių maršais“, pradėta kurti laida. Iš pradžių visi rinkosi vienas pas kitą namuose, jų moterys nelabai mėgdavo tuos susirinkimus, ypač kad jau vyrai buvo nutarę, kad pas ką renkasi, to žmona gamina vakarienę, suprantama, kodėl antrosios pusės šituos posėdžius vertino gal ir skeptiškai.
Gal todėl greitai buvo ir išspirti – pirmąją laidą jie pusantros paros filmavo šalia Lukiškių aikštės buvusiame legendiniame restorane „Geležinis vilkas“, ten kūrė scenarijų, ten ir filmavo, net baseinas buvo. „Visai nebloga aplinka, tiko mums“, – sako Arūnas. Ir priduria – o vėliau, iš principo, ką norėjo, tą ir darė.
Esmė paprasta, heroizmo „Dviračio šou“ pradžioje mažai. Trio tiesiog darė. „Žinote, tais laikais, kai tu gali bėgti, tu ir bėgi, neįsivaizduoji, kad kažką čia ypatingo darai. Kai gali eiti – eini, kai jau galėsi tik šlubuoti – šlubuosi, bet mes tais laikais buvome bėgikai. Nežiūrėjome, ar padarysime. Pirmas klausimas buvo – kaip padarysim“, – prisimena Arūnas.
Tai, ką Lietuvai padarė du kiekviena proga vienas kitą koneveikdavę kaimynai, yra sunkiai paaiškinama. Kodėl jie tapo tokiu fenomenu? Anot policininko Pilypuko, Ūsas ir Barzdonas reprezentavo nemažą dalį ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio – nes gi nieko gyvenime taip nekenti, kaip savo kaimyno. Ir nors dažniausiai Bratkos gyvenimo dilemas spręsdavo dviese, neretai jiems tekdavo susitikti ir su kitais veikėjais, tačiau tai buvo vienetiniai atvejai. Ne todėl, kad Vytautas būtų individualistas, tačiau tokios konfrontacijos reikėjo žmonėms, tai atsakymas paprastas – kam keisti kažką, jei ir taip viskas tobula.
Daug sudėtingesnis klausimas, pasirodo, yra – kodėl Bratkos išvis dingo. Aktoriai iki šiol šio atsakymo iš paties Vytauto nėra išgirdę, mat reikia pabrėžti, kad scenarijų kūręs „žinių“ branduolys nesidalindavo laidos kūrimo detalėmis. Aktoriams tereikėjo ateiti, suvaidinti ir viskas.
„Istorija nutyli, nes vyrai myli“, – sako Arūnas Valinskas.
Pirmoji moteris „žiniose“ kentė vyrų išdaigas
Tai – Kristina Kazlauskaitė. Žinoma, šį faktą išgirdęs Arūnas Valinskas iš karto pradėjo purtyti galvą, kad moterų „Dviračio žiniose“ būta ir anksčiau. Pasirodo, tikrai nemeluoja.
1993 metais eteryje pasirodžiusi laida buvo transliuota per LTV, po metų persikėlė į „LitPoliinter TV“, 1995 metais jau buvo rodoma per LNK. Tada šou buvo rodomas vieną kartą per savaitę, tempai buvo greiti, tačiau viena taisyklė išliko visą laidos gyvavimo istoriją – trys grandai niekada nesikišdavo į aktorių vaidybą. Kai dar vyrai tebuvo trys, prie jų 1996 metais prisijungė jau minėtas aktorius Darius Balčiūnas.
Itin ryškių vaidmenų jis atliko daug, būtent jam ir neretai teko pasirodyti su moterimis ekrane. Tačiau prie laidos prisijungti buvo kviečiamos ne profesionalios aktorės, o tiesiai prieš televizijos pastatą buvusios kavinukės pardavėjos. Galiausiai buvo priglaustos ir „Lapių“ virėjos.
Kaip joms už tai atsilygindavo? „Istorija nutyli, nes vyrai myli“, – sako Arūnas Valinskas.
Vis dėlto prie itin vyriškos kompanijos, kur jau buvo ir Haris, Kristina prisijungė tikrai pirmoji. Jai teko garbės su vyrais net ir po JAV pakrantę pakeliauti, Čikagoje pakoncertuoti, įdomių veiklų nuveikti. Ką tiksliai kompanija išdarinėjo Las Vegase buvo sunku suprasti, mat Kristina prisiminimus bėrė tarsi žirnius, jie kažkur lipo, kažkur šoko, kažkur dar ir traukinukai buvo, bet kadangi tą akimirką jai taip buvo baisu, kad net negalėjo pakelti galvos, gal ir atrakciono prisiminimai išnyko iš atminties. Puikiai Kristina prisimena ir skrydį „metaline muiline su propeleriu, kuriame vėjas iš visų kampų pūtė“ virš Didžiojo Kanjono. Pasirodo, nenuoramos tie vyrai buvo, mėgo avantiūras, šėliones.
Atsiprašiau už klausimą, tačiau negi kompanijoje niekada nebūdavo jokių velniukų akyse? Damos sako griežtai ne – visa vyrija pasižymėjo taktiškumu, galantiškumu ir kitais džentelmenui reikalingais atributais.
„Kaip Dievą myliu, nieko negaliu pasakyti. Teatre visko būdavo, bet šitoje grupėje... Gal dėl to, kad vis tiek aš už juos gabalą vyresnė. Kurį laiką tik „jūs“ ir besikreipė. Ne, ne, nieko nepasakys, o jei ko ir reikia, tai mandagiai atsiprašys: „Ar galite?“, – prisimena Kristina.
Ir tik nepagalvokite, kad būti pirmajai profesionaliai aktorei šitoje kompanijoje buvo labai paprasta. Kad ir kaip smagiai kompanija laiką leido, aktoriai trims galvoms jautė begalinę pagarbą. Kristina sako taip ir niekada asmeniškai nedrįsusi paklausti Vytauto, kodėl nebeliko Bratkų, nes jų sprendimai buvo gerbiami, nekvestionuojami, o patiems teliko vaidinti.
Kaip Dievą myliu, nieko negaliu pasakyti. Teatre visko būdavo, bet šitoje grupėje..
Kaip jau minėta, scenaristai į vaidybos procesą nesikišo. Jie tik išsiųsdavo scenarijų, paryškindavo akcentus, tačiau naujo personažo į rėmus nestatė. Leisdavo ir paimprovizuoti, bet būdavo dalykų, kuriuos būtinai turėdavai pasakyti. „Tekstai, kuriuos jie kūrė, turi prasmę, esmę ir paskirtį. Tai tiek“, – pabrėžia Kristina.
Kaip tu jau atliksi personažą – visiškai tavo reikalas. Norite sužinoti, kaip trijulė reagavo pirmą kartą išvydę ponią Zitą iš Mažeikių ar benamę Jadzę?
„Kaifavo... Tiesiog kaifavo. Galiu tik tiek pasakyti. Negavau nė vienos pastabos, nė vieno karto nesakė, kad gerai, bet galėtų būti šiek tiek kitaip. Nežinau, gal man pasisekė“, – sako K.Kazlauskaitė.
Pilypukas dėkoja už brolišką ryšį
Tiesa, ne visuomet viskas taip pasisekdavo iš pirmo blyno. Kai tik laida prasidėjo, kol vyrai kepdavo scenarijus, o aktoriai su laidos režisieriumi dirbo tai, ką turėjo, pasitaikydavo visko. A.Valinskas sako, kad būta atvejų, kai laidą tekdavo perfilmuoti iš naujo – jei aktorius ne ten akcentą padėdavo, ne taip kokį niuansą perkąsdavo.
„Vytautas mokėdavo ir papykti, ir velnių duoti, bet niekada ant jo nepykau, nes jis man buvo kaip vyresnysis brolis, tikrai mane suprasdavo ir vienas kitą palaikydavome. Labai nuoširdus žmogus buvo. Ir teisingas. Jeigu pachaltūrindavau, tai ir velnių gaudavau“, – juokiasi Pilypukas.
Kartu su „Bratkomis“ vaidinęs ir tuo metu Šiauliuose gyvenęs ir tik į filmavimus sostinėje atvykdavęs D.Balčiūnas sako, kad būtent šis Vytauto vaidmuo, kaip ir K.Kazlauskaitei, labiausiai įstrigo jo atmintyje. Šis vaidmuo yra nepakartojamas ir ilgaamžis, anot Pilypuko, pažinęs Vytautą jis suprato, kad kaimynai jam tiko ir pagal charakterį.
Kadangi tais laikais per atstumą taip lengvai pabendrauti buvo sunku, o ir informacijos nerasdavai vos tik išsitraukęs telefoną, Pilypukas savo vaidmenims ruošdavosi skaitydamas laikraščius, domėdamasis aktualijomis. To reikalavo ir scenaristai. Ir nors atrodo, kad ir technika tais laikais neleisdavo per daug išdykauti filmavimo aikštelėje, D.Balčiūnas purto galvą – patikėkite, būdavo taip linksma, kad dabar prisiminus jaunystę stipriai suspaudžia širdį.
Jeigu pachaltūrindavau, tai ir velnių gaudavau, – juokiasi Pilypukas.
Būdavo, kad net ir iš 50 dublio tik nufilmuodavo, nes tiesiog žiūri vienas į kitą ir žvengi, kodėl žvengi – nežinai, tiesiog žvengi. Arba vieno žodžio vis nepasakai, o scenaristai tokius dalykus vertino griežtai. Kiekvienas žodis yra svarbus, ne be reikalo scenarijai gimdavo tokiomis įspūdingomis aplinkybėmis.
Kalbant su visais pašnekovais vis žavėdavo faktas, kad jie ir patys nežinodavo, ką ta trijulė, būdami kartu viename kambaryje, išdarinėdavo, nežinojo ir kaip gimsta juos pasiekiantys tekstai. A.Valinskas sako: „Geriau klauskite, ko mes ten tik ir nedarydavome“.
Bet vėlgi – juokas juokais, tačiau trys aštraus proto ir liežuvių savininkai labai vertino žodį. Kurdami scenarijų užsidarę, jie patys virsdavo visais legendiniais personažais, visi buvo išmokę mąstyti, kalbėti kaip Bratkos, Pilypukas, Zita ar daugelis kitų. O kad personažų būta į valias, liudija ir aktorių prisiminimai. Tiksliau – neprisiminimai, nes tiek Darius, tiek Kristina pripažįsta, kad kai tik kūrėsi pirmosios laidos, personažai būdavo galvojami kasdien. „Net nežinau, ko aš ten privaidinus. Jau tik vienas Dievas težino“, – priduria K.Kazlauskaitė.
Vis dėlto tik verčiausiems buvo lemta likti. Ir, panašu, dėl pasirinkimo tikrai nesuklysta. O čia jau galima ir pagaliau atsakyti į klausimą, tai kodėl gi Ūsas ir Barzdonas dingo.
„Pasakysiu labai tiesiai, kad išgaruotų visos sąmokslo teorijos. Tai, ką darė Vytas, kaip atsirado visi vaidmenys, buvo genialu. Šnekinome jį vaidinti, o po daugelio metų pasakė: „Žinot, manau, ir žiūrovai pavargo, o ir aš jau pavargęs nuo šitų dviejų braliukų. Ir tada bendru sprendimu buvo nutarta, kad nebebus Bratkų“, – išaiškina Arūnas.
Pasakysiu labai tiesiai, kad išgaruotų visos sąmokslo teorijos
Nėra perfekcionistas, bet atsakydavo tik už savo sritį
Kristinai Kazlauskaitei ir Dariui Balčiūnui nubalsavus už geriausią V.Šerėno vaidmenį ir skyrus apdovanojimą būtent kaimynams, kiti du pašnekovai tapo puikia atsvara. Gerokai vėliau prisijungę aktoriai Larisa Kalpokaitė ir Mantas Stonkus nubalsavo, kad niekas kitas Vytautui taip netiko, kaip vedėjo vaidmuo. Kol lygiosios, prizą paskirti atiteko būtent Arūnui. Ir duria jis taikliai kaip pirštu.
Apdovanojimą jis atiduoda Ūsui ir Barzdonui, o antrą vietą skyrė Vytauto Lansbergio improvizacijai, tačiau ne dėl to, kad vedėju Vytautui būti nesisekė, bet todėl, kad Vytautas vedėjo nevaidino. Jis juo buvo. Ir jei jums neteko garbės pažinoti šio iškilaus žmogaus, visi sutinka, kad būtent čia geriausiai atsiskleidė, koks iš tiesų V.Šerėnas buvo.
A.Valinskas sako, kad jis nebuvo šimtaprocentinis perfekcionistas. Jis leisdavo sau pasirinkti va štai tokį variantą – atsakyti už tą sritį, kurią puikiai išmanė, visi kita buvo jau ne jo reikalas. Ta sritis, žinoma, buvo ekonomika ir politika. Visi trys branduolio grandai domėjosi skirtingais dalykais, gal tik Arūnas ir Gintaras labiau prie teisės linko.
„Sportas jam buvo visiškai neįdomus, sakydavo, kad sportas žmonijos istorijoje nekuria jokios pridėtinės vertės. Ar domėjosi pramogų pasauliu? Jis tuos dalykus sužinodavo iš mūsų, vėliau jau turėjo tuo domėtis nori nenori, nors jam tai tikrai nebuvo įdomu“, – juokiasi Arūnas.
K.Kazlauskaitė Vytautą prisimena kaip aštraus liežuvio, bet, svarbiausia, ir itin aštraus proto žmogų, kurio bukas humoras apie apatinę dalį nežavėjo. Skvarbus protas vienijo juos visus, taip pat – darbštumas. Kaip sako aktorė, tai išties buvo ypatinga, nes kultūra, žinojimas, ką daro, ko siekia, mokėjimas atstovėti už savo nuomonę, nes, patikėkite, juos tarkuodavo ne tik politikai, reiškė tik profesionalumą. Iki šiol prisimenanti Vytautą kaip vedėją, Larisa Kalpokaitė sako, kad labiausiai šiame vaidmenyje jis žavėjo savo lengvu atstumu, ironija. Toks, kaip sako Larisa, jis buvo ir gyvenime – žmogus, kuriuo negali nesižavėti.
Jis sakydavo, kad sportas žmonijos istorijoje nekuria jokios pridėtinės vertės
„Man Vytautas yra tiesiog lietuviškos komedijos veidas. Tai tiek", – sako Mantas Stonkus. Prie kompanijos prisijungęs 2010-aisiais metais, ilgai kapstytis prisiminimuose apie pirmąją pažintį neturėjo, tokia įspūdinga ji buvo. Talentingą jaunuolį H.Mackevičius pastebėjo egzaminų metu ir pasiūlė tą ir tą dieną ateiti į jų ofisą. Manto atranka vyko gal 10 kvadratinių metrų patalpoje, kur visi trys (jau be A.Valinsko), sėdėjo. Atėjo Mantas drebančiomis kinkomis, toks ir išėjo, nors pats sakė gal kiek ir kitaip.
„Atėjau, sėdi mediniais veidais, sako: „Nu gerai, pavaidink dabar mums“. Buvau pasiruošęs Regimanto Adomaičio parodiją, moku neblogai jo balsą atkartoti, suvaidinau, o per visą tą laiką ne kartą nė vienam nė menkiausias veido raumuo net nesujudėjo. Pabaigiau vaidinti, stoviu, o jie toliau mediniais veidais tyli, ir tada, po kokių penkių sekundžių, nors man atrodė, kad praėjo jau geros 10 minučių: „Ateik, ryt filmuosimės“. Taip ir susipažinome“, – juokiasi M.Stonkus. Tiesa, vietoj Manto pasiūlyto R.Adomaičio, „Dviračio šou“ atsirado Regimanto sūnaus Gedimino veikėjas.
Iki šiol atmintyje Mantas kuo puikiai prisimena tą itin miniatiūrinį kabinetą su trimis stalais kiekvienai galvai ir dėl kitos priežasties. Dar būdamas studentu jis dažnai čia užsukdavo pakalbėti apie savas problemas, vaidmenis ar šiaip pasisveikinti. Paskutiniu metu ten jau sėdėjo tik Vytautas ir Haris. Dabar....
Į šį kabinetą užsukdavo ir Larisa Kalpokaitė. Aktorė juokiasi prisiminusi pirmą kartą, kai Vytautas ją pamatė numetusią daug svorio, o tie gudrūs velniukai akyse pasirodydavo ir dažniau. „Matyt, labai patiko jam tas vaizdas, kurį pamatė, – juokiasi Larisa. – Jis buvo toks šelmis, bet labai taktiškas“.
L.Kalpokaitė prisimena tą patį kambariuką prie Lukiškių, vėliau lankydavosi ir naujose patalpose Antakalnyje, bet trijulė visada dirbdavo atskirai ir toliau į patį procesą nesikišo. Tai – tik aktoriaus ir režisieriaus reikalas, nes, Arūno teigimu, jie nė vienas nemanė esantys pakankamai kompetetingi vadovauti aukščiausios klasės aktoriams, kurie visą laiką dirbo prie šou. Tiesa, kartais jie nosis į grimo kambarį įkišdavo, pasisveikindavo, persimesdavo pora žodelių.
„Tarp kitko, vieną kartą pasuku galvą ir pamačiau jį veidrodyje su šlepetėmis (jau juokdamasi toliau pasakojimą tęsia Larisa – red. past.), o jos buvo iš tokio veltinio, kurias gamindavo mūsų grimerė Jolanta, ir man su vyru tokias buvo pagaminusi... Tai pasisuku aš į veidrodį ir matau aš jį su tais veltiniais ir velniukais akyse... .Oooo, sakau, Jolantos kūriniai... Sako: „Taip šilčiau sėdėti. Gi sėdi ir sėdi“... Taip, jis buvo, kaip labai reta, itin padorus žmogus. Jie visi trys... Bet jis. Man rodos, kad jis buvo visos trijulės kamertonas“, – su gumulu gerklėje prisimena aktorė. Apie V.Šerėno mirtį 2019-ųjų gegužę ji su vyru Jonu Braškiu išgirdo būdami Italijoje, o vienas atsitiktinumas iki šiol verčia užgniaužti kvapą.
Vytautas buvo visos trijulės kamertonas
Vakarėliai G.Ruplėno sodyboje ir paskutinė čierka
Prieš dar vieno itin talentingo asmens – Gintaro Ruplėno – mirtį, visi buvo susirinkę pas Gintarą į sodybą. Čia visa kūrybinė komanda dažnai atvykdavo uždaryti sezoną, kartais tikdavosi ir Kalinausko gatvėje esančioje kavinėje.
Kaip sako Larisa, Gintaras nebuvo kalbėtojas, tiksliau – nemėgo kalbėti apie nieką, švaistytis bereikalingais žodžiais, o tą kartą, tą uždarymo vakarą, Larisa prisimena, kaip Gintaras priėjo prie judviejų su Jonu ir ilgai šnekėjo, šnekėjo, šnekėjo. Visai netrukus jis su šeima ir draugais išvyko į Jordaniją, kur 2014-ųjų birželį mirė sustojus širdžiai. Itin panašus prisiminimas Larisai iššoka ir prakalbus apie Vytauto mirtį. Kontoroje Antakalnyje taip pat vyko atsisveikinimo vakaras, ji su Jonu planavo trumpam užsukti, bet Vytautas Jonui sako: „Prisėsk, o tu, Larisa, šiek tiek palauk“.
Tik nieko nepagalvokite. Šita vyrų tradicija – dviese išgerti paskutinę čierką viskio – buvo jų kelerius metus trukusi tradicija. Kaip sako Larisa, po Gintaro mirties, matyt, Vytautui labai trūko kompanijos, jiedu su Jonu buvo panašaus amžiaus, o kadangi Larisa nevartoja alkoholio, prie vyrų kompanijos neprisijungdavo. Taigi atsisėdo Vytautas ir Jonas į fotelį, išgėrė po paskutinę taurelę ir išlėkė. Netrukus jiedu išskrido į Italiją, o čia, Lietuvoje, vėl pavasaris, vėl viena skaudi netektis.
Linksmybes G.Ruplėno ir H.Mackevičiaus sodybose su šypsena veide atmena visi „Dviračio šou“ suvaidinę aktoriai. Prisimena juoką, atvykstančius svečius, užsukdavo ir Edmundas Jakilaitis, ir Jogaila Morkūnas, išdykaudavo, smagindavosi, bet visada nepametę galvos.
„Jeigu atvirai pasakius – labai išsiilgau Vytauto. Prabėgo dabar šiurpas... Gaila, kad tokie jauni žmonės, net du iš mūsų komandos. Labai skaudu“, – sako Pilypukas.
„Vytautas tikrai yra labai didelė mano dalis. Visuomet jį prisimenu. Beje, jie yra gimę vieną dieną su mano vyresnėliu sūnumi, tik Vytautas 30 metų anksčiau gimė, bet sūnaus gimimo dieną pirmiausia buvo paminimas būtent jo gimtadienis. Ir kaip visada sakiau – savo žanruose buvo trys Vytautai didieji. Manau, kad jie visi paliko tokį įspaudą, dėl ko jie mums visada bus Didieji“, – atsisveikina A.Valinskas.
-
Bičiuliai ir gerbėjai paskutinį kartą atsisveikina su Vytautu Šerėnu: „Tai praradimas visai šaliai“
-
Vytautas Šerėnas išlydėtas į paskutinę kelionę: jautrūs žmonos ir dukros žodžiai
-
Paaiškėjo Vytauto Šerėno mirties aplinkybės: vyrą be gyvybės ženklų rado žmona
-
Iš skurduvos išniręs dviratis. Apie Naująją juoko kultūrą ir „Dviračio šou“
