1. Gimiau šviesiaplaukis ir mėlynakis. Toks buvau iki penkerių metų. Kai šviesiaplaukiu ir mėlynakiu nusibodo būti, pavirtau juodaplaukiu. Tiesa, ūsų tada dar nenešiojau. Vaikystėje mylimiausias mano žaislas buvo medinis obuolmušis arkliukas, ant kurio supdavausi tol, kol namiškiams pradėdavo skaudėti galvą.
2. Kol nemokėjau skaityti, mylimiausia mano knyga buvo Nikolajaus Gogolio „Mirusios sielos“. Dėl joje esančių juokingų veikėjų iliustracijų. Tą istoriją, mano prašymu, dažnai skaitydavo mama. Puikiai žinojau, koks yra Gorodnyčius, Korobočka, Pliuškinas ir kiti personažai. Daugelis suaugusiųjų stebėjosi mano „literatūriniu skoniu“.
3. Dažnai, grojant radijui, įsivaizduodavau esąs pianistas. Ir imdavau „skambinti“ pietų stalu. Matyt, todėl mama vėliau sugalvojo mane leisti į muzikos mokyklą.
4. Vaikystėje dažnai mama mane vesdavo į teatrą, koncertus. Man visada juoką sukeldavo storos tetos ir seni, kaip tada atrodė, dėdės, šokantys klasikinį baletą, išmušti prakaito, dėvintys kažkokius beprotiškus kostiumus. Moterys lyg kokį ratą ant liemens užsimovusios, o vyrai apskritai lyg nuogi. Visada sielodavausi žiūrėdamas Aleksandro Diuma „Damą su kamelijomis“, niekaip nesuprasdavau, kodėl tokia graži moteris – pagrindinė herojė – turi mirti... O vėliau, visiems plojant, „prisikelti“ ir šypsodamasi dar gauti gėlių...
5. Mokykloje, kaip ir visi tuo metu, sėkmingai atlikau gamybinę praktiką. Todėl turiu farmacijos darbininko kvalifikaciją. Suprantama, pačią žemiausią.
6. Buvau restoranų liūtas. Su klasės drauge Atena, tuometine „Mis akademija“, ar klasioku Aliumi dešimtoje klasėje ir vėliau dažnokai lankydavomės legendiniame Kauno restorane „Tulpė“. Susimetę po rublį, kultūringai leisdavome laiką ir žinodavome visas topines naujienas. Šis mūsų pomėgis labai nepatiko auklėtojai ir kai kurioms klasės davatkoms. Turiu pabrėžti, kad mokyklos laikai man buvo tikra katorga.
7. Niekada nenorėjau būti aktoriumi, tik režisieriumi. Kadangi studijuoti režisūros tik baigus mokyklą neleisdavo, baigiau tris tuometinio Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Kauno bendramokslinio fakulteto bibliotekininkystės ir informatikos kursus. Labai tuo džiaugiuosi, nes lietuvių bei užsienio literatūrą, istoriją dėstė nuostabiausi dėstytojai.
8. Mėgdavau leisti laiką tiek kultūrinėje, tiek pramoginėje aplinkoje. Žalioje jaunystėje mano šventovėmis buvo Kauno dramos bei muzikiniai teatrai, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerija, Kauno centrinė biblioteka, Kauno sporto halė, kavinė „Orbita“, vėliau – „Žalias kalnas“, Vilniaus parodų rūmai, Vilniaus restoranas „Neringa“...
9. Dvidešimt aštuonerius metus dirbau Lietuvos televizijos muzikos redakcijos režisieriumi. Tai nuostabus laikas su puikia muzika, šokiu, daina, profesionaliais, nepakartojamais kolegomis, jau tapusiais Lietuvos televizijos istorinėmis asmenybėmis.
10. Ilgai neturėjau pomėgio. Kol, paskatintas dėstytojo a. a. Henriko Šablevičiaus pavyzdžio, neatradau virtuvės stebuklų. Moku ir mėgstu šį tą pagaminti.
11. Nenorėčiau, kad mano namuose gyventų kokie nors naminiai gyvūnai. Tačiau neįsivaizduoju namų be gėlių. Na ir dar trupučio dulkių bei... vorų.
12. Paauglystėje žaidžiau krepšinį Marijampolės sporto mokyklos jaunučių komandoje. Vėliau, kai dirbau televizijos operatoriaus asistentu, transliuodavau visas Modesto Paulausko laikų Kauno „Žalgirio“ rungtynes. Taigi nenuostabu, kad Kauno „Žalgiris“ yra mano mylimiausia krepšinio komanda.
13. Labai gailiuosi, kad teatras jau senokai man nebe šventovė. Dažniausiai ten pasigendu pasišventimo tarnauti aukščiausiam tikslui, neretai pastebiu vien tarnavimą egoizmui ir egocentrizmui.
14. Dievinu ramybę. Esu labai patenkintas, kai man niekas neskambina, nerašo trumpųjų žinučių ir elektroninių laiškų, kai negroja radijas ir nerodo televizorius. Tai puikiausias mano laikas!
15. Esu už ūkininkų produkciją. Mėgstu Marijampolės turguje pirktus lašinius, Vilniaus Kalvarijų turguje įsigytas ūkininkų daržoves, Klaipėdos turguje siūlomą žuvį ir Garliavos duonos kepyklos duoną. Pabandykite, patiks!
