Pamatyti šį neįprastą filmą privalo ir tie, kurie nepabijos net septynerių pagrindinių veikėjų, ypatingų, stilingą gyvenimą pasirinkusių ir jį aktyviai deklaruojančių moterų, kurioms nuo šešiasdešimt dviejų iki devyniasdešimt penkerių, kaip pačios juokauja: „Nuo penkiasdešimtmečių – iki … mirties!“
Taip taip, gerbiamieji, jos žaismingos, garbaus amžiaus damos, įrodinėjančios, kad ir močiutės vis dar yra tarp mūsų, ir gali būti nepaprastai kūrybingos, patrauklios. Kad jos vis dar būtent taip, neįprastai, savo išskirtiniu stilingumu tiesiog reikalauja mūsų dėmesio, nori išsisakyti ir būti išgirstos, pamatytos, kad jų ignoruoti – nevalia.
Filmas – tarsi visas užtvankas pralaužęs spalvų, rūbų, audinių, keisčiausių formų aksesuarų, beprotiškiausių papuošalų, fantastiško makiažo, suknelių, batų, šalių, skrybėlių ir visai nesuprantamų aprangos detalių potvynis. Jo sūkuryje – 62 metų dailininkė ir rūbų salono savininkė Tziporah, buvusi dainininkė aštuoniasdešimtmetė Joyce, 79-erių rūbų salono savininkė Lynn, 67-erių maisto parduotuvės savininkė Debra, 93-jų dailininkė ir dailės mokytoja Ilona, 81-erių buvusi šokėja Jacquie, 95-erių Zelda .
Jeigu kam nors pasirodytų, kad tai humoristinis filmas – žaisliukas apie madą ar mūsų gyvenimo sampratai nepriimtinas Niujorko keistenybes, neskubėkite. Įsiklausykite, ką herojės kalba apie jaunystę, senatvę, individualumo siekį, rūbus, vyrus, vaikus, šeimą, artimuosius, draugus, sveiką gyvenimą, ligas, operacijas, vienišumą ir džiaugsmą, kad gali kurti. Jos protingos, daug išgyvenusios, bet nepalūžusios moterys, kurios tikėjosi laimingo šeimyninio gyvenimo, bet… surado kitokį savęs įtvirtinimo būdą.
Ir apie mirtį… Taip taip, gerbiamieji, apie mirtį! Filmo kūrėjai nepabūgo į optimizmą deklaruojantį pasakojimą labai organiškai įpinti ir vienos iš herojų – 95-metės Zeldos mirties epizodą madų šou metu. Tikriausiai daug kam iš mūsų bus nepriimtini Zeldos draugės šviesūs atsisveikinimo žodžiai. Įsiklausykime, matyt, filmo autoriams tai labai svarbu.
O filmo fabula visai neįmantri – Niujorko gatvėse jaunas fotografas ieško ypatingu stiliumi ir elegancija išsiskiriančių moterų, norėdamas jas įamžinti. Atkreipkite dėmesį – vyresnio amžiaus moterų, kurios nepatenka į spalvotuosius žurnalus, kurios mums, dievinantiems jaunimo kultą, atrodo jau nebeįdomios ir niekam nereikalingos. Bet jos yra tarp mūsų, tarsi tvirtina filmo autoriai. Jos mūsų mamos, močiutės, promočiutės, iš visų jėgų besistengiančios nepasiduoti likimo iššūkiams. Tai jų sąmoningas pasirinkimas būtent taip sutikti savo ateitį ir laikas jų nenugalės! Tai tikras protestas prieš mums įkaltus gyvenimo stereotipus.
Kadras dažnai nestabilus, tarsi pabrėžiantis gyvenimo ritmą, kurį keičia nepaprastai išraiškingai nufilmuoti stambūs mūsų herojų veidų, kūno dalių planai, akcentuojantys metų sudarkytą jaunystės žavesį. Daug šiame filme paralelių – ant podiumo triumfuojančios jaunystės ir laiko paliesto oraus grožio. Koks optimistinis filmas apie senatvę! Tikslios kadro kompozicijos, turtingas spalvos ir šviesos panaudojimas sukuria ypač ryškų, vientisą vaizdinį sprendimą, neužgožiantį svarbiausiojo veikėjo – ypatingai atskleisto žmogaus.
Jau girdžiu mūsų skeptikų ir primityvių visažinių komentarus. Kam gali patikti šios klounės? Tai turtingų Niujorko bobelių išsidirbinėjimai! Jos turi laiko tokioms nesąmonėms? Kodėl mums rodo tas nukvakėles? Joms vieta cirke!
Nepamirškime, gerbiamieji, kad esame netobulai sutverti ir jaunystė labai greit praeina. O kaip sutiksime senatvę? Gal taip, kaip šios moterys – šviesiai, spalvingai, optimistiškai, įgyvendinę savo slaptąsias svajones?
Senatvė – tai jau privatus mūsų reikalas, pasakysite? Taip, deja, taip... dažniausiai pamiršti... dažniausiai prie pelargonijų ant palangės...
Pažiūrėkite šį filmą !
