„Tai pirmadienį. Po radijos. Dešimtą. Spaudos rūmuos?“ – gaunu jo žinutę. Kelios minutės po dešimtos, kai baigiasi „Radiocentro“ laida „Atsibusk su Vyteniu“, Vytenis staiga įpuola į kavinę, bet išsyk metasi ne prie kotletų kaip jo kolegė – yra pasiryžęs dar pamalti liežuviu su manimi. Sako, yra nemiegojęs. Įdėmiai pažiūriu. Nei maišų po akimis, nei dramatiškai paaštrėjusių veido bruožų. Pasidalijam informacija apie sergančius ir naktimis nemiegančius vaikus beigi pereiname prie kitų dalykų.
Ar kartais jaučiatės esąs pagyvenęs pavargęs žmogus?
Gal atrodau ir nekaip, bet jaučiuosi jaunas. Nežinau, kaip būtų, jei aštuoniolika metų būčiau dirbęs fabrike prie staklių arba kasdien kraučiau anglis pavargęs ir pajuodęs. Betgi dirbu su jaunimu ir šiuolaikine muzika! Tie, kas radijuje jau ilgai ir laimingai, savo vidumi tik tobulėja. Patirtis ir visokie gyvenimiški šposai tik grūdina.
O dargi disciplina kokia – ankstyviausias ryto valandas praleisti ne su žmona, blynais ir kava, bet prie mikrofono.
Tas yra taip. Gerus disciplinos pagrindus įgijau vaikystėje. Buvau auklėjamas disciplinuotai. Mat baigiau Juozo Naujalio vidurinę meno mokyklą ir grodavau pianinu triskart per dieną. Nebuvo namie su manimi jokios palaidos balos. Klausydavau tėvų.
Plačiau žurnale "Laima"
