Pasak jo, tuomet, dar būdamas vaikas, jis nesuprato, ar „tai vyksta iš tikrųjų“. „Man galėjo pasirodyti, kad Eglė man tikrai patinka. Tokie dalykai, kai tave formuoja kaip brendą, gali atrodyti kaip tikri“, – sakė jis.
LRT Radijo laidoje „Radijo dokumentika“ jis dalijosi ryškiausiais prisiminimais ir patirtimi iš metų, praleistų vaikų muzikos grupėje „Tele Bim-Bam“.
Daugybė vaikų Lietuvoje augo žiūrėdami televiziją, bet taip pat yra vaikų, augusių televizijos ekrane, jų vaikystė ir jaunystė, net ir asmenybė, labai glaudžiai susiję su televizija.
Pirmojo populiaraus vaikų kolektyvo „Tele Bim-Bam“ kasetinio albumo pristatymo koncertas: mažametis berniukas labai ryžtingai įeina į sceną, rankose laikydamas mažytę gitarą, jam mikrofoną pritūpusi laiko vaikų studijos įkūrėja Neringa Čereškevičienė.
Tai – vienas pirmųjų T.Narkevičiaus pasirodymų scenoje. Praėjus devyneriems metams nuo paskutinių pasirodymų su „Tele Bim-Bam“, T.Narkevičius, dabar melomanams puikiai pažįstamas kaip Fingalick, savo darbo studijoje dalijasi prisiminimais.
„Nuo pat mažumės nejaučiau jaudulio. Man nereikėjo išmokti būti scenoje – kaip būna didžiajai daliai vaikų. Pamenu, Spaudos rūmuose vyko koncertas, skirtas mamos dienai. Man tuo metu buvo 3 metai. Dainavau dainą „Mažos mašinėlės“, tai buvo mano keleto minučių išstojimas. Po manęs grojo Storpirščiai.
Padainavęs grįžau į sceną, atsisėdau – salė pilna nepažįstamų žmonių. Prabėgus kelioms minutėms, vėl atėjau su gitara prie scenos, ir per Storpirščių koncertą šone grojau. Ne kartą mačiau to koncerto filmuotą medžiagą. Bandau galvoti, kas tuo metu vyko mano galvoje, kodėl aš taip dariau ir kodėl nebijojau? Drąsos jausmas turbūt buvo duotas, turiu tą vertinti ir vertinu iki šiol“, – sako T.Narkevičius.
Pirmoji pramoginės laidos vaikams ir nevaikams serija LRT televizijoje pasirodė 1990-ųjų sausį. „Tele Bim-Bam“ kompanija buvo pirmoji Lietuvoje, pradėjusi kurti muzikinius klipus vaikams. T.Nakrevičius pripažįsta niekada nebandęs ieškoti savo vaikystės laikų pasirodymų įrašų „Youtube“ svetainėje.
Šiame vaizdo klipe T.Narkevičius beveik 20 metų jaunesnis nei dabar. Apsivilkęs Elvio Preslio stiliaus kostiumu, užsidėjęs raudonus akinius nuo saulės, persekiojamas gerbėjų grimo kambaryje, jis vaidina žvaigždę. Dainos siužetas labai panašus į jo tuometinį gyvenimą.
„Kai nuo mažų dienų esi apšviestas [scenos] šviesų, gana nuspėjamas bruožas, kuris gali išsivystyti, yra didybės manija, žvaigždžių liga. Nesidžiaugiu tuo, bet manau, kad tai turėjau.
Labai gerai atsimenu vieną trumpą epizodą: man buvo gal 5–6 metai, žurnalistai po koncerto paklausė: „Tomai, ar tu esi žvaigždė?“, aš atsakiau: „Taip, aš esu žvaigždė“. Atsimenu, kad mama barė, išsigandau, bet nesupratau, kodėl esu baramas. Man atrodė, kad žvaigždė yra ne statusas, bet faktas: jeigu aš esu „Tele Bim-bam“, esu žvaigždė.
Po to pradėjau kovoti su savo ambicijomis, su charakteriu, kuris buvo nelengvas. Reikia stebėti tokius požymius ir gerai, kad mama pastebėjo. Bet būta ir tokių nutikimų, apie kuriuos nepasakodavau, kad, pavyzdžiui, paauglystėje negavau pažaisti krepšinio su bičais iš kiemo, nes jie mane nuvarė sakydami: „Tu iš „Tele Bim-Bam“, vadinasi, nepakankamai rajonksas“, – pasakoja T.Narkevičius.
„Youtube“ svetainėje T. Narkevičius atranda dar vieną vaizdo klipą, kurio, galvojo, nepavyks surasti.
Dainos „Darželinuko sapnas“ vaizdo klipe atlikėjas buvo apsirengęs ilgu juodu odiniu paltu, ežiuku pasišiaušęs plaukus. T.Narkevičias scenos partnerė Eglė (Gadeikytė, – red. past.), apsirengusi rausvą kombinezoną, pasipuošusi marga juodai balta skarele. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, T.Narkevičius pripažįsta, kad riba tarp realus gyvenimo ir „Tele Bim-Bam“ realybės jam kartais išsitrindavo.
„Tele Bim-Bam“ formavo įvaizdį, ne tik išvaizdos prasme. Pavyzdžiui, viename klipe su Egle esame susikibę rankomis. Mus vis piršdavo: Tomas ir Eglė – viena, antra, trečia daina. Mes, maži vaikai, nesuprantame, ar tai vyksta iš tikrųjų. Man galėjo pasirodyti, kad Eglė man tikrai patinka. Tokie dalykai, kai tave formuoja kaip brendą, gali atrodyti kaip tikri“, – pasakoja T.Narkevičius.
Būdamas vaikas, T.Narkevičius nežinojo, kaip jį mato žiūrovai ir gerbėjai. Tačiau jis prisimena išskirtinį koncertą, kada apie tai susimąstė vieną pirmųjų kartų.
„Buvau 13-os, koncertavome onkologinėje ligoninėje. Tai buvo patirtis. Ten buvę vaikai mus žinojo. Manau, kad buvo drąsu iš mūsų tikėtis, jog būsime pakankamai stiprūs, susiformavę ir drąsūs koncertuoti tokioje aplinkoje, nes tai nėra paprastas koncertas. Ten aš tikrai jaudinausi, labai daug kartų permąsčiau: kas čia vyksta, kas tai per koncertas, kas bus šiems vaikams, kokia tikimybė, kad jie išgyvens, ką mes jiems duodame? Tačiau tai buvo momentas, kai žinojau, kad kažką jiems duodame“, – įsimintiną koncertą prisimena atlikėjas.
Dar vienas įsimintinas T.Narkevičiaus vaikystės nutikimas – susitikimas su mylimiausios krepšinio komandos žaidėjais.
„Kartą gavau šansą pakalbinti mylimiausią „Lietuvos ryto“ krepšinio komandą – tai buvo mano svajonė. Man buvo gal aštuoneri. Roberto Javtoko dar niekas nežinojo. Tuo metu komandoje žaidė Arvydas Macijauskas, Andrius Šležas buvo kapitonas. Tai buvo „Lietuvos ryto“ aukso laikai. Pamenu, prieš interviu vakare su tėčiu ruošėmės klausimus „Lietuvos ryto“ komandai, o aš nuėjau ir negalėjau pasakyti nė žodžio, apsiverkiau. Per interviu matyti, kad aš, ką tik nusišluostęs ašaras, klausiu: „O kas iš jūsų toliausiai meta?“ Krepšininkai mane palaikė: „Tomukai, tu nesijaudink, viskas gerai“. Laidos gale, man atrodo, mes dar visi padainuojame „Musę“. Įdomu, kaip jie jautėsi, pamenu, kad aš jaučiausi tikrai įdomiai“, – su šypsena prisiminimais dalijosi T. Narkevičius.
Vaikinui augant, požiūris į „Tele Bim-Bam“ keitėsi.
„Buvau tarsi pririštas prie vaikystės. Norėjau užaugti, o žmonių prisiminimai apie mane – susiję su „Tele Bim-bam“. Tuo metu dar grojau pianinu, dalyvaudavau konkursuose ir man gerai sekėsi. Muzika buvo visas mano gyvenimas, visos veiklos buvo su tuo susijusius. Kažkuriuo metu „Tele Bim-bam“ man įkyrėjo, muzikos mokykla – irgi. Pradėjau galvoti, kad disciplina varo iš proto: norėčiau kurti, o turiu groti ir kalti. Pradėjau klausyti repo. Septyniolikos po truputį atsiribojau nuo „Tele Bim-bam“. Dainavau „Ąžuoliuko“ chore. Tai buvo man labai svarbus dalykas, kuris mane palaikė, kai „Tele Bim-Bam“ įgriso. Kuomet sutapdavo koncertai, pasirinkdavau eiti į „Ąžuoliuko“.
Paskutiniaisiais mokyklos metais T.Nakrevičius, pasivadinęs pseudonimu Fingalick, koncertuose grodavo savo kūrybos elektroninę muziką.
„Kai man buvo 18 metų, nors buvau pradėjęs kurti kažką savo, visiems tebebuvau Tomas iš „Tele Bim-Bam. Buvau parašęs keletą lietuviškų dainų, jos dabar man skamba neišbaigtai, bet jos buvo labai nuoširdžios, o tie kūriniai labai plačiai pasklido, pradėjau koncertuoti. Bandžiau atrasti save, išsivaduoti, o mane tuo metu vis dar siejo su vaikyste – niršau. Turėjo praeiti laiko, vėl nulindau į šešėlį ir vėl pradėjau kurti kažką tamsesnio. Tai buvo nuolatinės bangos. Dabar vėl bandau parašyti dainą, kurią klausytų visa Lietuva ar net visas pasaulis. Norėčiau parašyti tokią dainą. Man tai neatrodo pigu. Gerom dainom visada yra tinkamas metas. Manau, kad be „Tele Bim-Bam“ ir supratimo apie tai, kas paprasta, geros dainos neparašyčiau. Po truputį gal kažkada ji ir atsiras“, – kalba T.Narkevičius.
