Kokie keliai tave atvedė į Lietuvą?
Meilės! Mano draugė – režisierė. Prieš dvejus metus mudu susitikome dirbdami prie televizijos realybės šou „Pasiutę šunys“ („Release the Hounds“). Tai buvo tas retas atvejis, kai abu turėjome reikalų ne su kino projektu. Ne iš karto tapome pora, bet aš iš sykio supratau, kad man kada nors teks važiuoti gyventi į Lietuvą. Galėjome įsikurti bet kur, tačiau labai norėjau gyventi Vilniuje. Man labai labai patinka šis miestas.
Taip gražiai kalbi lietuviškai! Daug pastangų teko įdėti, kad išmoktum?
Lietuvoje gyvenu nuo praėjusių metų kovo. Pabandžiau su lietuviais kalbėti lietuviškai pernai gruodį Norvegijoje, nes neturėjau kito pasirinkimo.
Tos kalbos išmokau dėl draugės tėvų ir savo darbo kine. Man dažnai tenka koordinuoti masines scenas. Kalbant lietuviškai paprasčiau paaiškinti, susitarti. O su drauge tarpusavyje iki šiol bendraujame angliškai. Taip šnekantis prasidėjo draugystė, anglų ir liko mūsų meilės kalba.
Man lengviausia kalbėti latviškai, itališkai, angliškai arba rusiškai. Lietuviškai ir vokiškai – sunkiau.
Angliškai man lengviau išsakyti mintis. Jei seniai matytiems draugams noriu ką nors greitai, daug papasakoti, man lengviausia kalbėti latviškai, itališkai, angliškai arba rusiškai. Lietuviškai ir vokiškai – sunkiau, ilgai užtrunka, kol parenku tinkamą žodį.
Gal muzikinė klausa man padeda. Vidurinėje mokykloje mokiausi tik vokiečių kalbos, o kitų niekada nestudijavau specialiai: kaip girdžiu aplinkui šnekant, taip ir kalbu. Ir gramatiką bandau mokytis iš šnekamosios kalbos.
Daugiau kaip dvejus metus gyvenau Italijoje, ir italų kalbos teko išmokti per pusmetį, kitaip nebuvo galimybių susišnekėti su vietiniais. Tada buvau jaunas, užsiėmiau bet kuo, kaip ir dauguma jaunų žmonių: šiek tiek dirbau restorane, mokiau muzikos ir daug keliavau. Gal čigoniškas kraujas kaltas? Dabar irgi nesėsliai gyvenu.
Sakydamas, kad turi romų kraujo, juokauji?
Ne! Mano senelis – tikras čigonas, tėtis – pusiau. Jis negali visą laiką gyventi su ta pačia žmona: turi dar penkis vaikus iš kitų santuokų... Iš veido nepasakytum, kad esu čigoniškas, bet šios tautos kraujo turiu.
Iš mamos pusės turiu seserį Elzą. Tarp mūsų dešimties metų ir dešimties valandų skirtumas. Ji smuikininkė, anksčiau gyveno Olandijoje, dabar apsistojusi Ispanijoje, bet galvoja apie Pietų Ameriką. Elza tokia pat nepastovi kaip aš, nors jos tėtis ne čigonas...
Papasakok apie save daugiau.
Iki keturiolikos metų augau Pastendėje – kaime tarp miškų, netoli Talsų miesto. Muzika mano gyvenime yra nuo mažens: mama – fleitos mokytoja. Kiek save atsimenu, visada grojau pianinu. Ketverių mane darželyje skambinantį pamatė muzikos mokyklos direktorius ir pasiūlė pradėti mokytis fortepijono klasėje. Paskui tėvų paprašė su Talsų diksilendu išleisti į Maskvą groti Ostankino televizijos koncerte. Taigi pirmasis mano koncertas įvyko 1986 metais Maskvoje.
Gal todėl, kad su muzika draugauti pradėjau labai anksti, dvylikos ji mane jau buvo užknisusi. Mokytis muzikos mokykloje ir dienų dienas sėdėti prie pianino pro langą matant, kaip bendraamžiai žaidžia kamuoliu, man nebepatiko. Muzikos mokyklą mečiau, bet tada supratau, kad daugiau nieko nemoku.
Nuo muzikos pabėgti nepavyko?
Ir nenorėjau bėgti. Tik nenorėjau jos mokytis. Groju klasikine ir bosine gitara, pianinu. Man labai patinka būgnai, galiu ir fleitą pūsti. Nuo keturiolikos muzikavau visokiose grupėse, taip net užsidirbdavau pinigų. Penkiolikos įkūriau grupę „Majas būšu piecos“ – „Namuose būsiu penktą“.
Ventspilio muzikos kolegijoje studijavau dirigavimą, bet supratau, kad tai – ne mano specialybė. Studijas mečiau. Jei man kas nors nepatinka, aš to nedarau.
Išvažiavau į Rygą, ten su draugais susibūrėme į pirmąją Latvijoje vaikinų grupę „Caffe“. Šis projektas buvo labai sėkmingas, tačiau gyvavo tik porą metų. Tuo pat metu grupėje „The Mundane“ grojau gitara ir buvau back vokalas. Mes ne kartą koncertavome Lietuvoje. Gal kas nors tokią grupę čia dar atsimena...
Grupės, grupelės, turai, akustiniai mano pasirodymai, muzikos kūrimas reklamoms – ne vienus metus gyvenau tuo ir iš to.
Kaip atsiradai kine?
Tada gyvenau Italijoje. Grįžęs atostogų Rygoje sutikau draugą iš grupės „The Hobos“. Jis draugavo su kino prodiusere. Kai kartą vakarojome, ji papasakojo, kad kuria filmą apie kelto „Estonia“ katastrofą. Reikėjo žmonių masinėms scenoms. Pasiūlė prisijungti. Sutikau, o baigus filmo kūrimo darbus surengėme „The Hobos“ ir „The Mundane“ koncertą. Kai visam laikui grįžau iš Italijos, ji pakvietė kine dirbti dažniau. Pasiūlymą priėmiau neabejodamas.
Ketverius metus buvau apšvietėjas. Tada pagalvojau, kad jei man taip patinka kinas, reikia imtis filmavimo aikštelėje labiau praverčiančio darbo. Pajutau, kad pavyksta suvokti, kas ten vyksta, tada tapau režisieriaus padėjėju. Toje pozicijoje sukuosi maždaug šešerius metus, bet darbu nevadinu. Manau, kad darbo apskritai neturiu: viskas, ką darau, yra hobis. Ir iš to galiu labai sėkmingai gyventi.
Pastaruoju metu dirbau su vokiečių, švedų, danų, olandų, italų, lietuvių, latvių, britų, amerikiečių kino kūrėjais. Vietos projektuose reikalų beveik neturiu. Praėjusią savaitę grįžau iš Italijos. Ten dirbau prie bendro olandų, italų ir lietuvių filmo.
Kinas nugalėjo muziką?
Muzika vis tiek yra svarbiausia. Iš kino aš valgau, keliauju ir gyvenu, kaip noriu. Tiesa, muzikuoju pastaruoju metu tik namuose: kuriu dainas, bandau prodiusuoti. Tikiuosi, netrukus bus galima mane kur nors išgirsti.
Dėl to esi „X Faktoriuje“?
Taip. Ir pats tą projektą buvau anksčiau matęs, ir draugai, pažįstami ragino eiti. Pagalvojau, kodėl gi ne? Jame esu dėl to, kad su muzika vėl daryčiau ką nors realaus, tikro, girdimo.
Prieš „X Faktorių“ manęs Lietuvoje niekas nežinojo ir dabar dar nesu garsus. Šioks toks sujudimas feisbuke – tai penkiolika minučių šlovės, akimirkos efektas. Juk su muzika nieko rimto, normalaus nedarau aštuonerius ar devynerius metus. „X Faktorius“ man gali padėti į ją grįžti. Žmonės jau pažins mano balsą, žinos dainas, po šio realybės šou gal prisimins vardą. Ir galės apsispręsti, eiti į koncertą ar ne.
Šiame televizijos projekte Justė Arlauskaitė-Jazzu tau vis prisipažįsta meilę. Kaip jautiesi girdėdamas tokias scenos primadonos liaupses?
Faina, man patinka. Jos žodžius priimu kaip labai didelį komplimentą. Man patinka visi teisėjai, draugiški atrodo ir dalyviai, tik dar nedaug su jais bendravau.
Lietuviai turi panašumų su latviais, bet mes dar šaltesni nei jūs. Ir man tai nelabai prie širdies.
Kaip manai, Lietuvoje sustojai ilgam?
Nežinau. Vilniuje visada norėčiau turėti butą ir praleisti vasaras. Tačiau iškęsti žiemą Lietuvoje ar Latvijoje man sunku. Šią, atrodo, teks išgyventi čia, bet mieliau rinkčiausi tropines salas arba Pietų Ameriką. O kai atšyla, mano mylimiausios šalys – Latvija ir Lietuva. Kaip gerai, kad jas skiria nedaug kilometrų: aš lankau tėvus, jie pas mane atvažiuoja. Mūsų labai geri santykiai. Smagu, kad galiu dažnai matyti Latvijoje gyvenantį sūnų. Man tai labai svarbu.
Tavo spalvingoje praeityje yra ir vedybos?
Taip. Tačiau su žmona geriau sutarėme, kai buvome ne kartu. Todėl nutarėme būti suaugę ir išsiskyrėme. Albertas, kuriam netrukus sueis septyneri, turi šeimą ir Latvijoje, ir Lietuvoje. Aišku, pasiilgstu jo. Stengiuosi, kad savaitę per mėnesį būtų su manimi, bet nepavyksta, nes aš daug važinėju. Pirmadienį sūnų parsivežiau į Vilnių porai savaičių. Jam patinka muzika, smagu su manimi nuėjus į studiją būgtą mušti, bet specialios mokyklos dar nelanko. Kol kas daugiau piešia.
Šiandien darai, kas tau patinka, ir stabilesnio gyvenimo neįsivaizduoji?
Galiu gyventi ir dirbti bet kur. Apsistoti vienoje vietoje man, matyt, būtų nuobodu. Apie tai niekada negalvojau, nebandžiau to daryti. Gyvenu taip, kaip man įdomu.