Birutė paauglystėje buvo liekna. Dėvėjo 38 dydžio drabužius ir galėjo pasigirti nepriekaištingomis kūno formomis. Tačiau būdama 17 metų susilaukė dukters ir, kaip pati sako, viskas apsivertė aukštyn kojomis: per nėštumą priaugti kilogramai tirpo sunkiai, o svoris pamažu tik didėjo.
„Ilgą laiką vis rasdavau pasiteisinimų. Mano ūgis – 163, nesu labai aukšta. Sakydavau, sportuoti pradėsiu, kai sversiu 80 kilogramų, vėliau – kai svoris pasieks 90 kilogramų ribą. Tačiau sykį po ilgesnės pertraukos užlipusi ant svarstyklių pamačiau gąsdinantį skaičių – jos rodė 99. Nuoširdžiai sunerimau dėl triženklio skaičiaus. Pasakiau sakau – viskas, laikas keistis“, – pasakoja Birutė.
Tai buvo didžiausias moters svoris. Papildomi kilogramai pridėjo ir sveikatos problemų – net lipdama į antrą aukštą Birutė uždusdavo, ją išpildavo prakaitas. Ką jau kalbėti apie drabužius, jie darėsi vis ankštesni. „Kompleksuodavau dėl savo išvaizdos. Drabužių parduotuvėse nerasdavau tinkamo dydžio, man atsakydavo, kad storulėms rūbų neveža. Sausio viduryje atšventusi gimtadienį susimąsčiau, kad nebenoriu taip gyventi. Supratau, kad reikia suimti save į ragą ir daryti ką nors, tempti save į lauką, pradėti sportuoti“, – sako Birutė.
Keisti gyvenimo būdą ją paragino ir Norvegijoje gyvenanti pusseserė. Ji mėgdavo bėgioti ir pasiūlė Birutei prisijungti prie internete išpopuliarėjusios „Bėgimo klubo“ iniciatyvinės grupės, kurioje vieni kitus motyvuoja bėgioti. „Daug skaičiau, domėjausi, išmokau taisyklingai kvėpuoti. Pirmą kartą pasiryžusi išbėgti nesunkiai įveikiau 4 kilometrus ir pati negalėjau patikėti. Vėliau pamažu didinau distancijas. Be to, namuose po valandą kasdien ėmiau sukti lanką, žiūrėdama televizorių įpratau daryti pritūpimus ar tempimo pratimus. Per pirmą mėnesį nukrito 10 kilogramų“, – sako Birutė.
Akivaizdūs rezultatai jai tapo dideliu įkvėpimo šaltiniu ir toliau siekti užsibrėžto tikslo. Per kitus du mėnesius svoris krito lėčiau, tačiau užtikrintai – Birutė atsikratė dar daugiau nei 5 kilogramų ir iš XXL dydžio drabužių nesunkiai įsispraudė į L. „Kasdien žiūriu į veidrodį ir taip smagu... Galiu drąsiai sakyti, kad šie rezultatai – tik dėl to, kad bėgioju. Mėgstu skaniai pavalgyti, dietų nesilaikau ir savęs per daug neriboju. Tačiau įdomus dalykas – kai imi sportuoti, natūraliai nori sveikiau maitintis. Man kartais atrodo, kad ir tas skrandis pats susitraukė“, – juokiasi Birutė.
Pasak jos, svarbiausia – ne pats maistas, o jo kiekis. Kitaip tariant, jei norisi kokio kaloringo skanėsto, prašom, bet jei norisi šokolado – paskanauti galima gabalėlį, o ne visą plytelę. Jei norisi bulvių, verčiau rinktis virtas, o ne keptas. Ruošdama maistą Birutė visuomet stengiasi save pačią truputį „apžaisti“: vietoje druskos renkasi įvairius prieskonius, baltą duoną keičia juoda, vietoj mėsos dažniau renkasi žuvį.
Moteris neslepia – silpnumo akimirkų būna. Tačiau tokiais momentais ji neleidžia sau palūžti ir prisimena dieną, kai jos svoris pasiekė beveik 100 kilogramų. Šiandien Birutė kasdien nubėga maždaug po 8 kilometrus, poilsio dienas sau leidžia tik savaitgaliais.
„Jei sėdėsiu sudėjusi rankas, niekas nepasikeis. Pasakiau sau, kad negali būti jokių „ai“. Daugiau stora nebebūsiu! Įrodysiu tai ir sau, ir kitiems“, – tikina Birutė.
Dabar Birutė sveria 84 kilogramus ir neketina sustoti. Šiandien jos svajonė – sverti 65 kilogramus ir įtilpti į M ar net S dydžio drabužius. Sportas jai tapo svarbia gyvenimo dalimi, sveiku įpročiu, be kurio ji nebeįsivaizduoja savo gyvenimo. „Jei kokią diena neišbėgu – atrodo, kad kažko trūksta“, – sako ji.
Jos pasiryžimą keistis palaiko ir vyras, ir vaikai. Vyras giria, kad mylimoji kasdien gražėja, o vaikai paragina primindami, kad laikas bėgti. Iki šiol Birutė linksmai prisimena situaciją, kai mažametis sūnus prajuokino sakydamas: „Mama, dabar jau galiu tave apkabinti.“
