Pirmadienį apie netektį pranešusi ir atsisveikinimo informacija pasidalijusi Ž.Kropaitė-Basiulė negalėjo nė pagalvoti, koks gausus būrys žmonių atvyks ištarti paskutinį „Sudie“ jos mylimai močiutei. Savo įrašu su Žmonės.lt pasidalijusi Živilė neslėpė dėkingumo.
„Esam sujaudinti, kiek daug jūsų atėjo atsisveikint su #fainiausiapasaulymočiutė. Visiem nepavyko padėkot, visų nepavyko apkabint.
Ryt 8.30-9.45 dar būsim Paco g.4, o nuo 12.30 šv. Mišios stebuklingiausioj medinukėj Švedriškės bažnyčioj.
Gali būt šalta, apsirenkite. Bet turbūt bus ir klaikiai liūdna, ir gražu.
Esam labai dėkingi. Močiutė džiaugtųs. Ji vis sakė, kiek tu gali su tuo knygu tūsytis, bet man atrodė, kad dėmesys padėjo palaikyt jai gyvybę.
Amžiną atilsį, mano didis gyvenimo stebukle, žmogau, kuris mane išmylavai besąlygiškai, ant kurio pamato aš stoviu.
Stovèsiu, kiek tik Tu būsi panorusi, mano mylima nepalauźiama Močiute“, – laidotuvių išvakarėse savo feisbuke rašė Živilė.
Ž.Kropaitės-Basiulės močiutė Ona amžino poilsio atgulė trečiadienį Švedriškės kapinėse. O.Butrimaitė-Laurinienė palaidota šalia savo tėvų Jono ir Julijos, brolio Balio ir brolių partizanų Povilo (Vaidilos), Broniaus (Trimito) ir Stasiuko (Keršto).
Ž.Kropaitė dalijosi, kad jos močiutė laidotuvėse buvo pagerbta partizaniškai, o nuostabioje Švedriškės bažnytėlėje vykusiose O.Butrimaitės-Laurinienės pagerbimo mišiose dalyvavo net keturi kunigai.
Po laidotuvių Ž.Kropaitė savo feisbuke paviešino ir mylimos močiutės Onos kapo nuotrauką. Šis buvo nuklotas gausybe gėlių.
„Švedriškės bažnytėlė, kur Močiutei kelionę padėjo užbaigti net 4 kunigai ir daug palaikančių sielų“, – prie nuotraukos rašė žurnalistė.
Primename, kad Ž.Kropaitės-Basiulės močiutei buvo 95-eri. Apie ją moteris prieš trejus metus išleido knygą #FainiausiaPasaulyMočiutė. Joje sugulė jos močiutės partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienė istorijos.
„Tai nėra knyga vien apie mano Močiutę. Tai knyga apie kraupią XX amžiaus vidurio Lietuvos istoriją, kuri – ypač šiomis dienomis – svajojame, kad niekaip neatsikartotų. Ją pasakoju per vieną paprastą kaimo mergaitę, jos likimas panašus į kitų, uoliai dirbusių, mylėjusių savo šalį ir tapusių labiausiai nukentėjusiais tos istorijos liudytojais.
Dabar laikai tokie, kai Lietuvos kariuomenės atstovai visai ne juokais klausia savo mylimųjų, ar šios (šie) sutiktų išmokti naudotis ginklu, o tokį klausimą išgirdusiems tiems mylimiesiems ne juokais sudreba rankos, tad knygos pasakojimas yra, deja, itin aktualus“, – įsitikinusi autorė, savo Močiutės partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienės istoriją pasakojusi iš nepriklausomoje Lietuvoje užaugusio žmogaus perspektyvos.
Živilė neslėpė – rengiant knygą išgirstos močiutės istorijos ją sukrėtė.
„Mane labiausiai sukrečia, kaip žmogus gali šitiek siaubo pakelti, o paskui brandžioje senatvėje laukti tavęs kaime su karbonadais ir blynais. Sveiko proto ir nuovokos, nepalaužtų smegenų. Štai kas iš tiesų sukrečia“, – kalbėjo Ž.Kropaitė.
