Špagatai, „saulutės“ bei kitokie sudėtingi triukai, ritmo pojūtis ir meilė scenai šioms merginoms ne naujiena – visos nuo pat vaikystės profesionaliai sportavo aerobiką. Tad „Žalgirio“ palaikymo trupės vadovė Diana Gandrimė pamačiusi merginų potencialą, pakvietė jas šokti ir krepšinio aikštelėje.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Žalgirio“ šokėjų vadovė Diana Gandrimė: „Man aikštelė visada buvo svajonė. Dabar – tai mano gyvenimas“
„Sportavau 8 metus meninę gimnastiką, vėliau dar 3 metus šokau šiuolaikinių šokių grupėje. Patekau visai netikėtai: įstojusi į universitetą ėjau užsiregistruoti į pasirinktas paskaitas ir sutikau savo bičiulę, su kuria kartu lankėme meninę gimnastiką. Kaip tik tą dieną vyko treniruotė ir ji man pasiūlė ateiti pasižiūrėti, pabandyti. Kai atėjau į pirmą treniruotę, taip ir pasilikau iki dabar“, – Žmonės.lt pasakojo 26-erių Solveiga Špakauskaitė. Šokėja „Žalgirio“ šokėjų trupėje skaičiuoja jau 8-ąjį sezoną.
Mergina dienomis virsta biuro darbuotoja – dirba tarptautinėje transporto ir logistikos įmonėje. Pasak jos, darbas ir šokiai užima kone visą laiką, tad tenka jį kruopščiai planuoti. „Kol kas negaliu savęs įsivaizduoti nešokančios. Manau, tai darysiu tol, kol leis kūnas ar nepasikeis šeimyninė padėtis.“
Jau 6 metus aikštelėje pasirodanti 24-ejų Giedrė Dzidelėtaitė nuo 5-erių sportavo sportinę gimnastiką: „Vieną gražią dieną sulaukiau skambučio iš mūsų vadovės Dianos su kvietimu ateiti į atranką. Tuo metu buvau labai nustebusi, bet ir laiminga, kad mane kviečia. Kadangi noro buvo daug, todėl nuėjau, dalyvavau ir patekau.“
Merginos ir darbas siejasi su šokiais. „Kadangi sportas lydi mane jau nuo pat mažumės ir tai yra labai artima širdžiai, todėl tiek darbai, tiek hobis ir laisvalaikis siejasi su sportu, šokiais ir aktyvia veikla. Tenka nemažai pakeliauti ir šokti su garsiais atlikėjais. Vieną vasarą šokau Ibisoje per Armino Van Buureno koncertus ir jau metus šoku su grupe „Scooter“, – teigė mergina.
7-tą sezoną skaičiuojanti 26-erių Dalia Karpovaitė taip pat nuo mažens sportavo profesionaliai: „Lankiau meninę gimnastiką 11 metų. Baigus sportuoti, nesinorėjo to visiškai apleisti, kartu norėjosi išbandyti ką nors naujo, tad gavusi kvietimą prisijungti prie šokių grupės, ilgai nesvarsčiau. Tiesa, tuomet, kai prisijungiau prie grupės, ji dar neturėjo „Žalgirio” šokėjų vardo. Tai mums reikėjo išsikovoti pačioms ir įrodyti, kad esame šios komandos vertos.“
Tiesa, kai nešoka, Dalia dirba psichologe: „Be šokių, turiu dar kelias veiklos sritis. Pagrindinė – psichologija. Baigiau psichologijos bakalaurą ir sveikatos psichologijos magistrą. Šiuo metu dirbu medicinos psichologe reabilitacijos ambulatorinėje ligoninėje“, – pasakojo mergina.
Sirgaliai – komandos dalis
Nors nė viena iš merginų apie palaikymo šokėjas mažai ką žinojo prieš prisijungdamos prie trupės, jos sako, kad net minties neturėjo, kad reikia įdėti tiek daug darbo, jog sirgaliai nenuobodžiautų.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Žalgirio“ palaikymo šokėjų užkulisiai: trupių konkurencija ir šokių muziką parenkantys sirgaliai
Tačiau, pasak Dalios, dauguma žmonių nesupranta, kaip jos stengiasi: „Būnant „Žalgirio“ šokėja, manau, sunkiausia yra atlaikyti spaudimą būti pačiomis geriausiomis, visada stebinti žiūrovus ir atrodyti nepriekaištingai. Taip pat reikia nekreipti dėmesio į paskalas, blogus komentarus ir pasenusius stereotipus apie krepšinio palaikymo šokėjas.“
„Žinojau, kokius sudėtingus triukus atlieka palaikymo šokėjos. Tikrai nemaniau, jog jos yra tik striksinčios mergaitės, nes nėra taip lengva viską atlikti teisingai ir gražiai, kaip atrodo žiūrovams“, – teigė Giedrė.
Ką jau kalbėt apie sunkiai išspaudžiamą šypseną, jei krepšininkams nesiseka... „Sunkiausia turbūt išlaikyti tokią pačią gerą emociją net tuomet, kada mūsų komanda pralaimi“, – sakė G.Dzidelėtaitė.
Tačiau visos merginos vieningai sutinka, kad sirgaliai – yra „Žalgirio“ komandos dalis, kuri taip pat turi savo funkciją. „Be jų plojimų, palaikymo aš neįsivaizduoju nė vienų rungtynių. Ji tarytum siela visos tvyrančios atmosferos. Kartą mano draugai, sėdintys vienoje tribūnoje, padarė didžiulį plakatą: „Solve, pavaryk!“ ir jau ta tribūna žinojo mano vardą, ir kiekvieną kartą sušokus iškeldavo plakatą, griausmingai plodami“, – šypsosi Solveiga.
Tad jei ir aikštelėje nepavyksta pasirodymas, šokėjos įsitikinusios, kad sirgaliai palaikys jas bet kuriuo atveju. „O mums labai smagu, kai galime užvesti sirgalius, priversti juos dainuoti ar bent kiek pralinksminti, kai komandai nesiseka“, – pridūrė Dalia.
Su krepšininkais – tik draugiški santykiai
Dalia teigė, kad krepšinio gerbėja niekada nebuvo – kartais net piktindavosi, kad valstybė visus pinigus skiria krepšiniui, o gimnastikai nieko nelieka. Tačiau pradėjus šokti, požiūris pasikeitė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Buvusi „Žalgirio“ šokėja Agnė Klimavičienė vyrą Tadą sutiko aikštelėje: „Džiaugiamės sukūrę puikią šeimą“
O Giedrė ir Solveiga krepšinio aistruolės buvo nuo pat vaikystės. „Mano tėtis yra labai didelis krepšinio fanas, tai norėjau to aš ar ne, su visa šeima dažnai eidavom į rungtynes ir sirgdavom už „Žalgirį“, – sakė Giedrė.
„Visuomet buvau „Žalgirio“ gerbėja. Pamenu, kai 1999 metais „Žalgiris“ laimėjo Eurolygą, tai būdama 9-erių, važiavau į komandos pasitikimo ceremoniją, nors niekas manęs nelydėjo. Ir su didžiausiu pasididžiavimu stebėjau jų sugrįžimą ir tuomet graudinausi“, – prisipažino Solveiga.
Apie artimesnius santykius su krepšininkais merginos pasisako kur kas griežčiau – visi ateina dirbti savo darbo, tad meilės istorijų čia būti negali.
„Šiaip komandoje favoritų neturiu, bet žaviuosi Pauliaus Jankūno ištikimybe savo komandai. Taip pat visada smagu stebėti, kaip kiekvienais metais tobulėja jaunieji komandos nariai“, – sakė Solveiga.
Šokių aikštelėje – laimingiausios
Nors ir merginos sako, kad aikštelėje šokdamos mėgaujasi kiekviena akimirka, pripažįsta, kad kartais jaudulys gali pakišti koją.
„Šokio jausmą man sunku apibūdinti žodžiais. Tai reikia pajausti. Tiesą sakant, šis pojūtis ne iškart atėjo. Tai pareikalavo šiek tiek laiko, kol „prasilaužiau“ ir nustojau galvoti, kaip pataikyti į taktą, kaip nepamiršti žingsnių ar nesuklysti. Šokdama esu atsipalaidavusi, bet kartu jaučiu ir atsakomybę – mane stebi daugybė žmonių ir jiems turiu parodyti tai, ką galiu geriausiai. O tai reiškia atiduoti jiems savo širdį, parodyti ne tik judesius ar triukus, bet ir emocijas, šokio charakterį, užsidegimą“, – pasakojo Dalia.
Solveiga antrino: „Tas jausmas aikštelėje yra neapsakomas. Net sunku išrinkti tam tinkamus žodžius. Apima visi teigiami ir labiausiai jaudinantys jausmai. Kartais net sunku suvokti, jog į tave žiūri 15 000 žmonių, o nuo šios minties tik dar labiau kyla noras šokti ir atiduoti kuo daugiau savęs.“
Giedrei aikštelė – komforto zona: „Šokių aikštelėje jaučiuosi tikrai gerai. Jauduliukas, žinoma, būna ypač prieš svarbesnes rungtynes, kai susirenka daug žmonių, šokame naują šokį ar atliekant sudėtingesnius triukus. Bet, manau, šitas jausmas tik padeda dar labiau įsijausti ir patirti malonumą.“
Niekada nesigailėjo
Nors merginos ir pripažįsta, kad pasitaiko dienų, kai nesinori eiti į treniruotę, tačiau pašokusios jaučiasi kur kas geriau.
„Dėl savo pasirinkimo niekada nesigailėjau, sunkiai treniruotis esu įpratusi nuo mažens, o norint parodyti gerus rezultatus, reikia įdėti darbo. Pasitaiko, žinoma, ir sunkių dienų, kai atrodo, nieko nebesinori daryti , iškyla problemų asmeniniame gyvenime. Tačiau tokiu atveju treniruotės tik padeda išsikrauti tiek fiziškai, tiek morališkai, būnant draugių apsupty“, – sakė Giedrė.
Vienas skaudžiausių dalykų – kartais tenka atsisveikinti su vakarėliais. „Sunkių akimirkų tikrai buvo. Ypač tada, kai turi atsisakyt draugų gimtadienių, išvykų, kurios sutampa su rungtynėmis“, – teigė Solveiga.
„Bet, žinoma, žmonių plojimai, komplimentai, sėkmingas pasirodymas bei laiminti komanda viską atperka su kaupu“, – šypsojosi Dalia.
Šį sezoną „Žalgiris“ pasiryžo sužinoti, kiek iš viso yra žaliai baltų klubo gerbėjų, todėl paskelbė Pasaulinį „Žalgirio“ fanų surašymą, kurį palaiko „Utenos alus“.
