Kol jis kalba apie dvigubą savo debiutą – pirmąjį darbą ne Ispanijoje ir netrukus pirmąja užsienio kalba – lietuviškai – pasirodysiančią knygą „Angelinos paklodės“, norisi tylėti ir paprasčiausiai klausytis. Barselonoje gimęs krepšinio specialistas – puikus, charizmatiškas ir įdomus pašnekovas. Joanas sėkmingai dirigavo geriems Ispanijos klubams, su karališkuoju Madrido „Real“ laimėjo šalies čempionatą, ULEB taurę, 2007-aisiais buvo išrinktas Ispanijos metų treneriu.
Jo kelyje iki pirmųjų titulų visko buvo tiek daug, kad pakaktų keliems gyvenimams. Bet nuo pat 1977-ųjų viena buvo stabilu: Joanas visuomet dirbo krepšinio treneriu ir daugybę metų be jokių pertraukų rašė. Netrukus jis dės tašką trečiojoje savo knygoje, o tądien, kai kalbėjomės, iš leidyklos gavo savo literatūrinio debiuto viršelį lietuvių kalba.
Papasakokite apie savo šeimą.
Augome trys broliai ir trys seserys. Šuns ar katino laikyti negalėjome – jis nebebūtų tilpęs. Užtat turėjome paukštelį. Šeima tikinti, tik – ne itin praktikuojanti. Bet to pakako, kad aš, gimęs antrą Kalėdų dieną, neturėčiau gimtadienio. Visi taip būdavo užsiėmę dovanų dalybomis, kad manęs tiesiog neatsimindavo. Pirmą tortą su žvakutėmis padovanojo žmona prieš kokius ketverius metus – nesakau, kad man jo trūko, bet anksčiau taip šventęs nebuvau. Paskui vyresnįjį brolį visi pasukome į krepšinį, visi šeši juo gyvename, tad, jei apie šį sportą nieko neišmanote, vakarienės Plazų namuose pasirodytų nuobodžios – ši tema mūsų mėgstamiausia.
Kalėjimas – intriguojantis įrašas jūsų biografijoje. Ten taip pat dirbote treneriu?
Ne. Prižiūrėtoju. Mano šeimos gyvenimas sukosi apie padangų parduotuvę, kuri priklausė tėvams. Bet vieną dieną atėjo didelės korporacijos atstovai ir pasisiūlė nupirkti šį nedidelį šeimos verslą. Didžiuojuosi tėvu, kad jis lengvai nepalūžo, dirbo toliau. Bet, praėjus mažiau nei pusmečiui, ne toliau nei už šimto metrų išdygo didžiulė padangų parduotuvė. Tėvas dar kažkiek laikėsi, bet verslą turėjo parduoti. Tuomet kreipėsi į vaikus, jog turime padėti išlaikyti šeimą. Mano brolis pradėjo dirbti kalėjime, o aš pareiškiau, jog niekados to nedarysiu. Žinot, kas nutinka, kai pasakai „niekada“?..
Metus beldžiau į įvairiausias duris, ieškodamas darbo, už kurį mokėtų normalius pinigus. Galiausiai išlaikiau specialius egzaminus tarnybai kalėjime gauti. Mane išsiuntė gan toli į Katalonijos šiaurę, ten, kur kali žiauriausi ir pavojingiausi nusikaltėliai. Jau po dviejų savaičių norėjau mesti darbą – buvau patekęs į konfliktinę situaciją, parėjau namo kruvinais marškiniais ir pertemptais nervais. Pasakiau tėvams, kad daugiau nebegaliu, tam nepasirengęs psichologiškai. Bet kažkas vyresnis ir protingesnis pamokė, jog incidentų nutinka ne kasdien, dar reikia grįžti ir palaukti bent porą savaičių... Dirbau ten keturiolika metų.
Sunkiausi buvo pirmieji metai, kai kasdien nuvažiuodavau po 160 kilometrų, kad Barselonoje galėčiau toliau treniruoti vaikus. Paprašiau perkelti kitur tik dėl krepšinio, kad po darbo galėčiau toliau normaliai dirbti Barselonoje. Gavau naują paskyrimą į sunkiai nusikaltusio jaunimo nuo 18-os iki 25-erių įkalinimo įstaigą. Tie kaliniai dar sudėtingesni nei vyresnieji, jie labiau konfliktuoja tarpusavyje. Išklausiau begalę keisčiausių istorijų. Galiausiai ėmiau dirbti moterų kalėjime. Ten buvo ramiausia, daugiausia laiko praleisdavau biure, tiesiogiai su nuteistosiomis susidurdavau tik kartais.
Dauguma krepšinio trenerių Ispanijoje kilę iš pasiturinčių šeimų, karjeros pradžioje turėjo tėvų paramą, jiems neteko patirti panašių dalykų, bet, jei galėčiau rinktis, tikrai nieko nekeisčiau. Kai keturiolika metų padirbi kalėjimuose, pasaulis atrodo geresnis, mažiau kas – situacijos, žmonių elgesys – gali priblokšti. Žaidėjas prapliumpa rėkti? Ir kas tai, palyginti su metais tarp nusikaltėlių, apsaugininkų, peilių, šautuvų ir kraujo?.. Pralaimėtos rungtynės – labai blogai, bet tikrai ne katastrofa.
Kartais, kalbėdamasis su krepšininkais, pasakoju įvairias istorijas iš kalėjimo. Ir knygose, matyt, tos patirties atspindžiai yra neišvengiami, nes viskas likę manyje. Labiausiai pratrūkstu kalbėti apie tai, kai susinervinu pamatęs, jog mano žaidėjai negerbia kitų, jaučiasi iš anksto varžovus nurašę.
O kaip nutiko, kad tapote rašytoju?
Kartą kalėjime su kolegomis pusryčiavome ir viena medicinos seselė parodė savo brolio, dirbančio kažkurioje iš tarptautinių vaikų teises ginančių organizacijų Ženevoje, laišką. Jis rašė mamai apie tai, ko niekada nesugebėjo pasakyti jai ir savo tėvui. Tas laiškas buvo tikrai jautrus. Kažkoks kvailys prie mūsų stalo nusišaipė: „Na ir koks gi čia nuopelnas – rašyti? Tą gali visi.“ Kiekvienas, kas tąkart sėdėjo drauge, pradėjome kažką skrebenti sau. Man taip patiko! Rašiau, kol baigiau pirmąją knygą, nors ir neturėjau tikslo sukurti ką nors baigtinio, viešo. Rašiau paprasčiausiai norėdamas įrodyti, kad sugebu.
Baigęs knygos skyrių, pirmiausia jį duodavau paskaityti žmonai. Ji nekomentuodavo, užtat draugai nesiliovė girti. Pasakiau, kad nė vienu netikiu, reikia nuomonės žmogaus, kuris manęs visiškai nepažįsta. Tais nepriklausomais vertintojais pasirinkau du Barselonoje žinomus žurnalistus. Vienas dirbo radijo stotyje, kitas – laikraštyje, rankraščius nusiunčiau abiem. Spaudos žurnalistas neatsakė, o jo kolega iš radijo paskambino ir išklojo, jog knyga neįtikėtina. Pagalvojau: nejaugi?
Toks pakylėtas nulėkiau į pirmą pasitaikiusią leidyklą – šioje srityje buvau visiškai žalias, nežinojau, kad vienų specializacija – tam tikro žanro knygos, kitų – kito. Džiugiai pravėriau duris ir kone gavau jomis į kaktą: „Kas tu toks? Iš kur atsiradai?..“ Rankraštį padėjau gilyn į stalčių, bet rašyti nesilioviau – tą dariau nuosekliai ir atkakliai, kol vieną dieną žmona pasakė: „Kitame mieste, netoli nuo mūsų, skelbiamas literatų konkursas. Jei nori, dalyvauk.“ Kadangi siųsti buvo galima penkiasdešimt puslapių teksto, o aš turėjau porą šimtų, padariau viso to santrauką. Konkursą laimėjau. Tai jau buvo kažkoks ženklas leidėjams. Atsirado vieni, norintys išleisti knygą gimtąja katalonų kalba.
Taip susiklostė, kad netrukus tapau Madrido „Real“ treneriu. Knyga kataloniškai buvo perleista daug kartų, atsirado norinčių „Andželinos paklodes“ išleisti ispanų kalba, knygą pardavinėti visoje šalyje. Suvokiau, kad tas pasiūlymas atėjo ne dėl to, jog esu nerealus rašytojas, o todėl – kad žinomas krepšinio treneris. Knygą buvo pristatoma didžiulėse salėse, apie ją kalbėjo daugybė radijo ir televizijos stočių – visiems buvo keista ir smagu, kad štai sporto specialistas ėmė ir tapo rašytoju. Juk sakoma, kad tik moterys gali daryti kelis darbus vienu metu, o čia štai atsirado treneris ir dar – literatas (šypsosi). Kad ir kaip skeptiškai į tą reklamą ir viską, kas vyko, žiūrėjau, knygos tiražai tirpte tirpo. Leidėjai sukūrė mano literatūrai skirtą puslapį internete. Skaičiau ir savo akimis netikėjau: žmonės rašė, jog lankosi knygoje minimose vietose – skrenda į Čikagą, Naująjį Orleaną, Paryžių, bando rasti visus aprašomus objektus. Vadinasi, kažkas pasiekė jų širdis.
Pagrindinė „Andželinos paklodžių“ veikėja – Julija, pasakojate įvykius ir jausmus jos lūpomis. Kodėl toks svarbus vaidmuo pirmojoje knygoje teko moteriai?
Realiame gyvenime net nepažįstu moters tokiu vardu. Man tiesiog buvo įdomu pamėginti suvokti, ką išgyvena moteris tam tikrose situacijose. Turiu tris seseris, mamą, dešimt metų dirbau moterų kalėjime. Be to, esu apdovanotas stipria empatija – galiu pajausti kitą žmogų. Važiuoju autobusu, metro, mašina ir visada galvoju apie esančius šalia. Įžengęs į žaidėjų persirengimo kambarį, pajuntu, kuris turi problemų šeimoje, kuris susipyko su vaiku ar kremtasi dėl vėluojančio atlyginimo. Kitų emocijas aš tarsi užuodžiu. Ir tai – mano privalumas. Žiūrėdamas į jus, galiu nuspėti, kuo domitės, kaip atostogaujate.
„Andželinos paklodžių“ esmė ta, kad dauguma mūsų, nebūtinai keturiasdešimtmečiai, kaip pagrindinė herojė, nekontroliuojame savo gyvenimo. Kol esi vaikas, tai lyg ir įprasta – įtaką daro tėvai, – bet paskui užaugi, kuri savą šeimą, dažnai tampi priklausomas nuo partnerio, draugų. Galiausiai suvoki, kad nebesi jaunas, bet tebegyveni kitų gyvenimą.
Antroje knygoje mėginu pasakyti, kad negalima visą laiką laikytis principo: kai padarysiu tą ir kitą, sutaupysiu tiek ir tiek, tada jau keliausiu, pramogausiu. Žinoma, negali visiškai atsipalaiduoti, darbus, finansus būtina valdyti, bet tai negali užgožti gyvenimo džiaugsmo ir prasmės, kurios ieškoti reikia šiandien, nes niekas nežino, ar rytojus ims ir išauš. Antra knyga bandau šiek tiek įspirti tiems, kurie nebesvajoja, o jei tą ir daro, netiki, kad svajonės išsipildys.
Niekas mano šeimoje netikėjo, jog galiu tapti rimtu krepšinio treneriu. Kaip kad daug kas negalvoja, jog metro ar požeminėse perėjose muzikuojantis jaunimas kada nors gros didelėse apšviestose scenose. Kas, kad galbūt teks dirbti ir kitus darbus – nešioti kavą restorane, plakti kokteilius ar prižiūrėti kalinius, kaip kad dariau aš, bet, jei nesustosi svajoti, svajonės ims pildytis.
Kada spėjate rašyti?
Naktimis, keliaudamas. Dabar – sunkiau, nes sezonas nelengvas. Bet man tikrai reikia mažai miego – vos kelių valandų. Sezonui pasibaigus, miegosiu daugiau. Rašyti man reikia kasdien – nors po mažytį gabalėlį, pastebėjimą, kad paskui tai galėčiau panaudoti. Su savimi nuolat turiu užrašų knygelę baltais lapais – Ispanijoje mes vadiname tokią „Hemingway’aus knyga“. Mano literatūroje daug fantazijos, bet tikrų išgyvenimų, faktų dar daugiau.
Krepšinio jose yra?
Pirmose – ne. Gal truputėlį jo bus trečioje knygoje, kurią jau baigiu. Apie krepšinį stengiuosi užsiminti kuo mažiau, nes rašymas man – tarsi reabilitacija nuo krepšinio, tos įtampos, spaudimo.
 |
| Joanas Plaza |
Ko Kaune labiausiai ilgitės?
Saulės, jūros, artimųjų. Labai džiaugiuosi, kad nuo sezono pradžios šalia yra žmona Margarita. Mudu kartu daugiau nei dvidešimt penkeri metai. Tik pradėjus bendrauti, ji, pasakojo, nesitikėjo, kad tiek ištempsime ir būsime laimingi. Kadaise, kai dirbau kalėjime, ji irgi buvo valstybės tarnautoja, uždirbome labai kukliai, spaudėmės mažyčiame butuke. Bet ji palaikė mano trenktas idėjas, padėjo jausti pilnatvę. Krepšinio treneriai, nuolat būdami minioje, dažniausiai yra labai vieniši. Visada žinai, kad esi pirmas, kurį, jei kas nors nepasiseks, savininkas atleis, – juk lengviau tave, nei dvylika ar keturiolika krepšininkų. Vienintelis, kuris supranta tavo jausmus, tavo vienatvė būryje žmonių, yra vyras ar žmona.
Margarita šiek tiek mokosi lietuviškai, savanoriauja gyvūnų globos organizacijoje, ir tai – jos pašaukimas, misija.
Tikrai nesu tas, kuris nesugebėtų tvarkytis vienas, bet daug smagiau, kai šalia yra kažkas, su kuo gali kalbėtis ispaniškai ar savo kalba – katalonų. Ir šuo labai padeda – labradorė Lluna visada pozityvi, gerai nusiteikusi. Po poros savaičių mus žada aplankyti mano mama. Jai jau septyniasdešimt aštuoneri, bet viena sau smagiai keliauja po pasaulį, nes tėtis bijo lėktuvų.
Na, ispaniškai juk galite pasikalbėti ir su Arvydu Saboniu...
Jį iš arti mačiau vos kartą, kai neseniai kartu su „Žalgirio“ veteranais skridome į Maskvą rungtyniausi su CSKA. Lėktuve priėjo, ištiesė ranką ir stipriu žemu, kone operiniu, bosu sugriaudėjo angliškai: „Labas.“ Tiesą sakant, dar čia atvažiuodamas prieš pusę metų prašiau savo agento, kuris atstovavo ir Saboniui, kai šis žaidė „Real“ klube, surengti mudviem vakarienę – labai norėjau iš jo lūpų išgirsti, kaip viskas čia yra. Bet agentas atsakė, kad Sabonis nėra itin atviras, į lengvas draugystes besileidžiantis žmogus.
Ispaniškai kalbėtis komandoje neturiu su kuo – Mindaugas Kuzminskas gali pasakyti keletą žodžių, kiti – nė vieno. Bet to ir nereikia – jie tikrai neturi derintis prie manęs, tai aš turiu mokytis lietuviškai, kad dar geriau pajusčiau, suprasčiau lietuvius. Ir, patikėkit, tikrai stengiausi. Kai tik atskridęs pasakiau savo bosui klube, kad bent kartą per savaitę man reikėtų lietuvių mokytojo, tikriausiai pamanė, jog juokauju. Šiek tiek suprasti lietuviškai man padeda asistentai, žaidėjai, universiteto studentai. Jei čia likčiau metams ar dvejiems, manau, pradėčiau kalbėti.
Dieną – krepšinis, naktį – literatūra. Kada ilsitės?
Žinau trenerių, kurie labiau mėgaujasi pramogomis, gali išvažiuoti slidinėti ar į koridą. O aš gyvenu įtemptai ir suprantu, kad tai – ne tik dėl tankaus varžybų tvarkaraščio. Didžiausią spaudimą sau visada darau pats, atsijungiu nuo darbų čia, kiek išeina, dairydamasis po Lietuvą ar rašydamas, o Ispanijoje – lėkdamas savo „Harley-Davidson“. Beje, atvydamas į Kauną pirmąkart taip ilgam motociklą palikau.
Man motociklas – puikus būdas pažadinti jausmus. Kartą Kaune universitete buvo surengtas susitikimas su jaunimu. Vienas studentų pasiūlė susilažinti: jei kažką laimėsiu su „Žalgiriu“, turėsiu motociklu parvažiuoti iš Vilniaus į Barseloną. Atsakiau: jokių problemų, jei KAŽKĄ laimėsiu, galėsiu nuvažiuoti bet kokį atstumą.
Na, o jei nelaimėsime, tai bus dėl to, kad esu prastas treneris, bet ne tas, kuris tingėjo. Žinau, kad mirsiu anksčiau nei bendraamžiai, bet spaudžiu iš savęs tiek, kad kartais pajuntu, jog galvoju apie darbą pamiršdamas, kad geriu kavą su nuostabia kompanija. Tada susimąstau: juk gyventi kitaip mokau žmones savo knygose! Bet pritaikyti tą tiesą praktiškai, sau, kartais taip sudėtinga...
Ir dabar kalbėdamasis su jumis, ir prieš rungtynes užsirišęs kaklaraištį, esu tas pats, toks pats – pirmiausia, sąžiningas. Neapsimetu, kad esu geriausias bestselerių rašytojas, kokiu skambiai reklamiškai mane kartai pristato. Aš – tik paprastas treneris. Knygų mugėse atsidūręs greta didžių autorių pasijaučiu kukliai – juk rašyti tepradėjau prieš keliolika metų, dėliodamas tekstus darau daugybę klaidų. Bet jei žmonėms mano rašymas patinka, stengsiuosi jų nenuvilti.
