Kaip jautėtės po jums sėkmingai pasibaigusio muzikinio projekto „Iššūkis žvaigždėms“?
Buvau siaubingai pavargusi. Keturis mėnesius dainuoti man tai buvo ekstremalus išbandymas. Adrenalino gavau gal net per daug.
Vasarą turėjote pakankamai laiko atsipūsti?
Momentais. Dar nesibaigus projektui ėmiau svajoti, kaip dumsiu į Druskininkus pailsėti. Liepą prasidėjo filmavimo darbai seriale „Broliai“.
Ar dar prisimenate pirmąjį ir paskutinį savo pasirodymą „Iššūkio žvaigždėms“ scenoje?
Pirmasis koncertas man buvo tarsi šoko terapija. Ėjau ir nežinojau, kas manęs laukia. Tiesioginis eteris, gyvas garsas, gyvas partneris, orkestras... Tiesiog neįsivaizdavau, kaip visa tai reikės aprėpti. Nežinau nei kaip jaučiausi, nei ką dariau tąkart scenoje. Užtat gerai prisimenu paskutinę laidą. Jaučiausi gana laisvai, tarsi įveikusi kažką nepaprastai sunkaus.
Kas labiausiai teikė jums jėgų?
Seniai labai norėjau dainuoti. Tad kai tokia proga pasitaikė, pasiryžau bet kokiomis jėgomis siekti savo svajonės ir eiti iki galo. Užsispyrimas ir buvo tas į priekį vedantis ir jėgų teikiantis variklis.
Jaučiatės ne veltui savo laiką ir jėgas aukojusi muzikiniam projektui?
Tikrai ne. Tai buvo prasmingai ir naudingai praleistas laikas, per kurį įgijau nemažai įgūdžių ir vertingos patirties.
Jei visada svajojote dainuoti, kodėl nebandėte svajonės įgyvendinti anksčiau?
Tiesiog nebuvo tinkamos progos. Spektakliuose būdavo epizodų, kur tekdavo padainuoti. Dainavimas aktoriui – tai savotiškas privalumas, išplečiantis jo sceninės veiklos amplitudę.
Ar, pagavusi savo svajonę, neleisite jai išsprūsti?
Norėčiau nesustoti ir nepamiršti to, ką su Ramūnu nuveikėme, ko išmokau. Pasibaigus projektui, mums dar teko koncertuoti Palangoje. Su Ramūnu kalbėjome, jog dar surengsime bendrų koncertų. Puoselėju svajonę kažkada išleisti ir dainų albumą.
Ar namuose klausotės tokio stiliaus muzikos, kokią dainavote projekte?
Man patinka house, soul, jazz, klasika, RnB. Smagu buvo dainuoti, bet tai nebuvo muzika, dėl kurios eičiau iš proto.
Kam išleidote savo laimėtus dešimt tūkstančių?
Pinigų neišleidau. Investuoju.
Į vertybinius popierius?
Panašiai (juokiasi)...
Ar noras dainuoti nepermušė jūsų noro vaidinti?
Sakyčiau, kad tai yra du lygiaverčiai dalykai. Jeigu gali suspėti ir ten, ir ten, reikia naudotis proga. Gaila, kad pas mus nėra kabareto, kuris yra vaidybos, šokio, muzikos ir dainavimo sintezė. Norėčiau save išbandyti dar ir šioje srityje.
Pasiūlymas filmuotis naujajame seriale „Broliai“ jums buvo dar vienas svajonės išsipildymas?
Mano sena svajonė vaidinti išsipildė, kai aštuoniolikos įstojau į aktorinį. O dabar – tiesiog dirbu tą darbą, kurio ilgai siekiau.
Tad kodėl iš karto nestojote į aktorinį, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pasirinkote muzikos istorijos ir teorijos specialybę?
Būti muzikologe nebuvo mano svajonė. Baigusi M.K.Čiurlionio menų mokyklos fortepijono klasę nestojau į aktorinį vien dėl to, kad tais metais nebuvo renkamas aktorių kursas. Tad pasirinkau muzikologiją. Po metų Vladas Bagdonas rinko kursą, ir aš nuėjau pas jį.
Ko tikitės iš naujo savo darbo „Broliuose“?
Man patinka, kad pas mus kuriama vis daugiau serialų. Tai gera praktika visiems – ir aktoriams, ir režisieriams, ir operatoriams, ir scenarijų autoriams... Ateityje gal atsiras ir kinas, dar viena mano didelė svajonė.
Tad naujo darbo ėmėtės ilgai nesvarstydama?
Ilgai nesvarsčiau. Man imponavo serialo kūrybinė grupė. Su scenarijaus autoriumi Broniu Bušma, kitais serialo kūrėjais aš jau anksčiau buvau susidūrusi, kai vaidinau „Giminėse“ ir „Atžalose“. Tad nebuvo dėl ko ilgai sau sukti galvos.
Laukėte naujo serialo pasirodymo?
Laukiau, nes labai įdomu, kaip viskas pavyko. Filmuodamasi nematai visumos, o tik atskirus epizodus.
Pirmąsias serijas televizija jau parodė, tačiau jūsų dar neišvydome.
Mano personažas atsiras tik ketvirtoje serijoje.
Papasakokite apie jį daugiau.
Nenorėčiau visko atskleisti, intrigą noriu išlaikyti iki galo. Galiu pasakyti tik tiek, kad mano personažas bus Džilda Miliūtė, užsiimanti nelabai švariais darbais.
Šis personažas jums patinka?
Patinka. Jis tikrai įdomus, spalvingas, nevienpusiškas, teikiantis daug galimybių. Tik nežinia, kuo viskas baigsis...
Savo televizinę veiklą, berods, pradėjote LTV seriale „Atžalos“, tačiau labiau išgarsėjote belgų seriale „Matrioškos“...
„Matrioškos“ lietuviams pasirodė skandalingesnės.
Ar jums pačiai šis serialas patiko?
Patiko. Tai dramatiškas, už širdies griebiantis serialas apie ekstremalius gyvenimo įvykius. „Atžalos“ buvo gyvenimiškas, ramesnis, labiau kasdienybę atspindintis, tad gal ir mažiau įsimenantis.
Kuris darbas jums buvo mielesnis – su belgais ar su lietuviais?
Šitaip negalėčiau skirstyti. Vaidinti „Matrioškose“ man patiko todėl, kad serialą kūrė užsieniečiai. Man, jaunai aktorei, buvo įdomu iš profesionalių filmų kūrėjų pasisemti patirties. Tuomet belgai jau buvo ištobulinę serialų kūrimo mechanizmą. Tuo tarpu lietuviai dar tik mokėsi šio meno.
Ar pati anksčiau dažnai žiūrėdavote serialus?
Mačiau tik visas „Matrioškų“ serijas. Kitų nežiūrėjau, nes apskritai nelabai mėgstu žiūrėti televizoriaus, o tam ir laiko neturiu pakankamai.
Tačiau darbo televizijoje patirties turite pakankamai. Be serialų, dar vedėte ne vieną žaidimą...
Jaučiu savotišką televizijos trauką.
Ar dar sutiktumėte vesti kokį nors žaidimą?
Aš jau jų tiek vedžiau... Buvo toks olandų užsakovų net per du kanalus ėjęs žaidimas „Laimingas skambutis“. Jis per dieną būdavo rodomas tris kartus. Ten reikėdavo visą valandą taukšti apie nieką. Ne kiekvienas tai sugeba. Įgijus tokios praktikos, draugai sakė, kad mano tolesnis kelias – tik į Seimą. O jei rimtai, sutikčiau vesti žaidimą nebent už didelius pinigus. Ir jeigu rimtesnio darbo nebūtų.
Kokiu savo darbu teatre labiausiai didžiuojatės?
Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektakliu pagal K.Donelaičio „Metus“. Man tai labai artimas, šiltas spektaklis. Ir labai sunki medžiaga. Kai gavau pasiūlymą, iškart pagalvojau: o ką ten vaidinti? Iš mokyklos laikų apie šią poemą ne patys geriausi atsiminimai. Bet ką reiškia genialumas ir talentas režisieriaus, kuris moka tinkamai sudėlioti medžiagą!
Kokį vaidmenį labiausiai norėtumėte suvaidinti?
Vieno tokio neturiu. Mano svajonė apskritai turėti daug vaidmenų. Realiai suvokiu laiką ir vietą, kur esu. Jeigu tai būtų Londonas ar Niujorkas, gal ir galėtum svajoti. Bet Vilniuje teatrus ir per metus jose pasirodančias spektaklių premjeras ant rankos pirštų galėtum suskaičiuoti. Tad labai svajoti negali.
Koks periodas jums buvo sunkiausias?
Kai baigiau studijas. Mūsų kurso vadovas neturėjo savo teatro, kaip kiti kursų vadovai. Tad mes neturėjome kur eiti. Buvo savotiškas pasimetimo laikotarpis, kada nuolat turėjai sukti galvą, kur čia save padėjus.
Ir kokios idėjos tuomet buvo kilusios?
Kai aš pradedu kažką liūdnai galvoti, mane iškart puola ligos. Esu labai jautri asmenybė. Prisimenu, tada, vidurvasary, dėl tų nervų pasigavau inkstų uždegimą. Kol išsigydžiau, sulaukiau E.Nekrošiaus pakvietimo, iškart ir belgų pasiūlymą vaidinti „Matrioškose“ gavau. Žodžiu, du dideli pasiūlymai vienu metu. Turbūt taip visada gyvenime būna – arba visiškas štilis, arba audra.
Ar nesigailėjote tapusi aktore, kai buvo sunku?
Nesigailėjau. Net nežinau kodėl. Gal todėl, kad aktorystė mano buvo vaikystės svajonė, dar nuo tų laikų kai mane, penkiametę, mama nuvedė į M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Dainavimas ir vaidyba man visuomet buvo greta. Net neįsivaizdavau, kad galėčiau būti kažkur kitur.
Kaip dabar pavyksta išsilaikyti darbų audroje?
Įjungiu loginį mąstymą ir bandau darbus sudėlioti.
Kas jus galėtų atitraukti nuo vaidybos teatre?
Galbūt kinas, miuziklai. Tačiau tarp visų šitų dalykų aš dedu lygybės ženklą. Jeigu reikėtų rinktis vieną, būtų labai sunku apsispręsti. Ačiū Dievui, kad šiandien nereikia to daryti.
Ar populiarumas jums patinka?
Kažkiek patinka. Džiaugiuosi, kad už skvernų niekas netampo. Būdavo smagu, kai kartais net keisčiausiuose vietose žmonės atpažindavo, pagirdavo mano dainavimą, išreikšdavo palaikymą, padrąsindavo.
Ar jaučiatės jau atradusi savo vietą gyvenime?
Aš esu kelyje. Tikrai dar neatėjusi į savo tikslą, dar tik einanti jo link. Aš labiau linkusi vadovautis širdimi, jausmais, nemoku logiškai punktais sudėlioti savo siekių ir tikslų. Gyvenu, kol gerai, o kai blogai – žiūriu, kodėl gyvenimas nemielas.
Kokia didžiausia jūsų svajonė šiuo metu?
Ir dainuoti, ir televizijoje laidas vesti. Žodžiu, norėčiau, kad darbų netrūktų. O dabar jau ir kitos svajonės – moteriškos – beldžiasi: norėčiau šeimą sukurti.
Kai dar dalyvavote „Iššūkyje žvaigždėms“, buvo kalbama, kad per savo gimtadienį pasipuošėte sužadėtuvių žiedu, kurį padovanojo jūsų draugas Tomas. Gal per šį laiką jau susituokėte?
Ne. Tikrai dar ne. Niekas nežino, kada tai įvyks, nebent ponas Dievas.
Ar pavasarį, atšventusi savo jubiliejinę sukaktį, pastebėjote, kad peržengus šią ribą gyvenimas tampa kitoks?
Taip, atsiveria nauji horizontai (juokiasi)... O jei rimtai, tai gyvenimas atrodo kitoks, kai palygini su tuo, kai tau buvo aštuoniolika. Kinta požiūris, daraisi realistiškesnė, nėra to žiūrėjimo per rožinius akinius. Gyvenimas diktuoja savo taisykles.
Kokią norėtumėte savo matyti po dešimties metų?
Tokią pat jauną savo vidumi, kokia esu šiandien. Norėčiau kuo ilgiau žydėti. Juk kartais apie moteris sako, kad ji žydi kaip žiedas.
Paminėkite bent tris dalykus, be kurių negalėtumėte gyventi.
Be meilės... Dar kartą be meilės ir dar kartą be meilės. Meilė turi būti abipusė, kad žmonėms suteiktų sparnus.
Šiandien jums jos užtenka?
Šiandien aš ja mėgaujuosi.
Ar jums gyvenime teko patirti skaudžių nusivylimų?
Aišku, teko. Turėjau ir skaudžių pamokų, patyriau ir praradimų, įgijau kitokios patirties. Po tokių praradimų imi labiau vertinti grožį, gėrį, artimus žmones, apskritai gyvenimą. Tada jauti, kad augi.
Koks vyrų bruožas jus labiausiai žavi?
Vyro dėmesys. Tuo jis labiausiai paperka. Jei jis nustoja rodyti dėmesį, vadinasi, viskas baigta. Dar svarbu jo rūpestis, atsakomybė, ryžtingumas...
Kokį ryškiausią savo bruožą išskirtumėte?
Užsispyrimą. Būtent ši savybė man padėjo duetų projekte. Karjeroje gal tai ir geras bruožas, bet gyvenime – ragai.
Ar jaučiate turinti tokių savybių, kurių norėtumėte atsikratyti?
Man pačiai su savimi gera. Aplinkiniai kartais mane kaltina per dideliu užsispyrimu. Galbūt kartais būnu egocentriška.
Kur geriausiai pasikraunate energijos ir jėgų?
Gamtoje ir vienatvėje. Savaitgaliais man patinka išvažiuoti į gamtą su savo šeima ar pabūti vienai su savo mintimis.
Kokių turite pomėgių?
Man labai patinka keliauti. Kartais galvoju, ar tai mano įprotis ar būtinybė. Jei per metus nors kelis kartus neišvažiuoju, jaučiuosi blogai. Dažniausiai mano kelionės susiję su teatro gastrolėmis. Štai ir dabar laukiu rugsėjo, kai vyksime gastrolių į Braziliją.
Kodėl niekuomet nekeliaujate su savo draugu?
Dar važiuosime. Degu noru aplankyti Tailandą. Europoje, Rusijoje jau daug kur buvau. Norisi egzotikos, kitokios kultūros. Manau, praleisiu ten kokį mėnesį.
Ar esate ekstremalių pojūčių mėgėja?
Išbandžiau šuolį parašiutu. Kartą vienas draugas per savo gimtadienį pakvietė. Sakė, niekas kitas neišdrįstų iššokti su juo. Kai nusileidau ant žemės, pasakiau, jog atradau sau narkotiką. Tačiau nežinau, ką dar ekstremalaus norėčiau išbandyti. Su metais darausi ramesnė – noriu šeimos ir vaikų.
Kiek vaikų norėtumėte susilaukti?
Kiek Dievas duos. Pati esu kilusi iš didelės šeimos. Mes esame penkiese: trys seserys ir du broliai. Aš – antrasis vaikas šeimoje. Neatsisakyčiau ir aš tokio būrio, bet nelengvas būtų gyvenimas.
Pasakykite kelis žodžius ir apie savo draugą Tomą, apie kurį tik puse lūpų visi kalba.
Aš pati sau daviau įžadus nekalbėti. Tikiu magija. Turiu nemažai pažįstamų, kurie atvėrė savo jausmus, ir po to staiga gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Pati tai esu patyrusi. Panašiai įvyko mano pirmosios skyrybos su draugu po aštuonerių metų draugystės. Atrodo, lyg ir nešnekėjau, bet kartą kažką leptelėjau, ir mes išsiskyrėme. Ne, dabar tikrai nieko nekalbėsiu.
Kaip galėtumėte apibūdinti savo dabartinę dvasios būseną?
Jaučiuosi įsimylėjusi. Tai pati gražiausia būsena.
