Žilvinai, po vestuvių su žmona Elle ketinote vasarai vykti į Europą. Planai pasikeitė?
Pasikeitė, nes... Mano šeimoje susiklostė skaudi situacija – tėvukui labai blogai su sveikata. Štai sėdžiu ir kiekvieną minutę galiu sulaukti liūdno skambučio... Nenoriu skųstis, bet toks tas gyvenimas – ne visuomet gražus ir saulėtas. Kiekvienam, net didžiausios sėkmės sulaukusiam žmogui tenka susidurti su žemiškais rūpesčiais.
Net ir tokie žmonės verkia?
O taip. Jau turėjome viltį, kad viskas bus gerai, – tėtis nugalėjo vėžį. Ir staiga – trečias insultas... Tėtis dar nesenas: buvęs žinomas sportininkas, lengvaatletis, namuose stovi visa dėžė jo medalių. Tikrai dar galėtų džiaugtis ir gyventi, bet... Gaila, kad gyvenimas taip susiklostė. Tai matyti man labai sunku. Ell mane puikiai supranta, nes pati dešimt metų kentė panašią situaciją savo šeimoje. Ji mane palaiko ir suvokia, kad privalau būti Lietuvoje, juk daug nepriskraidysiu – blogiausiu atveju turbūt net nespėčiau atskristi iš Australijos. O ji irgi nepriskraidys: Australijoje dabar žiema, pats darbų įkarštis, Ell turi nekilnojamojo turto projektų, privalo jais rūpintis... Jos ten niekas nepakeis. Todėl taip susiklostė, kad ji – ten, o aš – čia. Esu vienturtis sūnus ir puikiai suprantu, kad mamai reikia mano moralinio palaikymo. Ji yra man pasakiusi: „Tu privalai gyventi savo gyvenimą.“ Bet pats matau: kai pasikalbu su ja telefonu, kai nuvažiuoju aplankyti – mama visai kitaip jaučiasi.
Šią vasarą tuo ir gyvenate?
Turiu ir kitų rūpesčių, kelionių, darbų. Teko pabūti ir Londone, ir Barselonoje pas draugus. Savaitę praleidau Berlyno mados savaitėje: ten buvo atvykę kelių australų kompanijų atstovai, teko su jais susitikti. Reikia rūpintis ir savo nekilnojamuoju turtu Lietuvoje – aš jo nepardavinėju ir nenuomoju, bet vis tiek turiu prižiūrėti. Net kai nuvažiuoju į Palangą, tikrai nėra taip, kad tik guliu paplūdimyje ir skaitau knygą, – reikia ir nedideliu remontu pasirūpinti, ir šiaip buitinių rūpestėlių atsiranda. O kur dar verslas, kontaktai ir pažintys, nuo jų nesu atitrūkęs nė sekundės... Nuolat privalau daryti namų darbus (šypteli). Pastebiu, kad pasaulis dabar išgyvena ne patį geriausią laikotarpį: net vidurvasarį verslininkai nenori palikti projektų be priežiūros ir neina atostogauti, tad ir aš turiu sekti, kas vyksta. Esu dviejų kompanijų vadovas, akcininkai yra britai, esu jiems atsakingas. Prasidėjus krizei, keli mūsų nekilnojamojo turto projektai buvo įšaldyti, o dabar juda. Galiu juos valdyti nuotoliniu būdu, mano elektroninis parašas galioja.
Ar po vestuvių atsirado verslo ryšių su Australija, naujų pažinčių ir panašiai?
Sumanymų yra nemažai, turiu apie ką pagalvoti. Bet pirmiausia pačiam reikia apsispręsti, į kurią sritį eiti, kur regiu savo ateitį. Dabar su dideliu susidomėjimu laukiu, ką pasakys mano agentas Holivude. Ir šioje srityje turėjau atlikti namų darbus: surinkti televizinę medžiagą apie save, įrašyti visų sezonų „Švaros misijos“ laidas, taip pat tas, kuriose esu dalyvavęs, surinkti visus straipsnius... Viskas išsiųsta agentui – žiūrėsime, kas bus.
Lapkritį teks skristi į Los Andželą – tada bus geriau matyti. Iš tiesų kalbama apie televizinius projektus.
Žilvinai, sieksite tapti Amerikos televizijos žvaigžde?
Kol kas nelabai galiu apie tai kalbėti (šypsosi). Pasaulio oro uostuose manęs ir taip nuolat klausia, ar nesu įžymybė... Lapkritį teks skristi į Los Andželą – tada bus geriau matyti. Iš tiesų kalbama apie televizinius projektus. Darau tai ne dėl to, kad siekčiau daug uždirbti, – tiesiog man tai atrodo labai įdomu. Mėgstu sakyti: „Niekada nesakyk „niekada“.“ Jei reikiamu metu atsidūrei reikiamoje vietoje su reikiamais žmonėmis, sugebėk tai išnaudoti. Pavyks ar ne – kitas klausimas, tačiau bent jau nesigrauši, kad nepabandei.
Viešėjote Londono olimpiadoje?
Buvę verslo partneriai man dovanojo kvietimą, tad ir pasinaudojau. Buvo įdomu pažiūrėti lengvosios atletikos ir plaukimo varžybas. Paskui vėl grįšiu prie Baltijos jūros – lietuviškas pajūris man geriausias. Ten gyvenu pakankamai ramiai, toliau nuo triukšmo ir žmonių minios. Kasdien nubėgu dešimt–dvylika kilometrų, mėgstu pasivažinėti dviračiu. Pabūsiu ir Kaune, matysiu, kokia bus tėčio sveikata... O vasaros pabaigoje vyksiu į Australiją: savo gimtadienį švęsiu jau Melburne. Atskrisiu šeštą valandą ryto, ir su Elle galėsime pusryčiams gerti šampaną (šypteli).
Ar kas nors pasikeitė po vestuvių? Atsirado naujų jausmų, pareigų?..
Naujų pareigų išties atsirado: dabar reikia galvoti ir planuoti už du. Anksčiau pagalvodavai – lėksiu, skrisiu, o dabar jau reikia įsiklausyti ir į kitą nuomonę, atkreipti dėmesį į kito žmogaus poreikius. Ell Australijoje irgi daro namų darbus: ten nuvykęs aš jau turėsiu svarbių susitikimų. Tačiau yra vienas niuansas – darbo leidimą Australijoje gausiu tik po dvylikos mėnesių. Tokia tvarka. Migracijos tarnyboje pateikiant dokumentus darbuotojai net pajuokavo: „Dabar esate oficialus alfonsas.“ Jeigu žmonos finansinė padėtis būtų sunki, galėčiau prašyti pagreitinto leidimo ir jį duotų. Bet kadangi taip nėra, tiesiog kantriai laukiu. Tai ir paskatino skirti laiko reikalams tvarkyti Europoje. Aš ne toks žmogus, kuris sėdėtų kam nors ant sprando ir leistų svetimus pinigus. Truputį keistas jausmas... Bet šiaip viskas gerai. Po vestuvių iš tiesų atsirado daugiau ramybės ir patogumo: dabar aš žinau, kad ir Australijoje turiu savo namus. Grįšiu ten jausdamasis ramus – jau ne į svečius, o namo.
