– Kaip ir su kuo ketinate atšvęsti šį gimtadienį?
– Su tuo, ką turiu brangiausia – su šeima ir geriausiais draugais. Tie, kas gali atvažiuoti, atvažiuoja, kas negali, neatvažiuoja. Tradiciškai gimtadienį praleisime laive, Kuršių mariose, Ventės Rage. Laivas didelis, visi telpame, čia žmonės bus su ir su vaikais, ir su anūkais.
Sulaukęs tokio amžiaus stengiausi pakviesti kuo daugiau artimiausių žmonių, artimiausių draugų, kurių nemečiau metus ar daugiau laiko. Kaip sako: geriau susitikti gimtadienyje negu laidotuvėse.
– Kaip jums apskritai einasi šis laikotarpis, visų pirma, kaip atlikėjui, kuriam teko išgyventi karantiną?
– Karantiną priėmiau taip, kaip ir visi. Aišku, dar nežinau, kuo viskas baigsis. Kas man nutiko, tai kad liepos 24 d. visada stovėdavau scenoje. O dabar vietoje scenos stovėsiu tiesioginiame eteryje radijo stoty. Pats atšaukiau koncertą, todėl mūsų plaukimas Kuršių mariomis buvo numatytas iš anksto.
Apskritai, šiemet atšaukiau visą koncertų turą arenose per Lietuvą, juos perkėliau 2021 metų rudenį. Tai tik tiek, kad yra ta nežinomybė.
– Ar jums, kaip scenos žmogui, neliūdna dėl atšauktų koncertų?
– Kitos veiklos yra tiek daug, kad jūs net neįsivaizduojate. Aš ir su muzika dirbu, tvarkomės, į kitą vietą keliame biurus, juos statomės. Turime darbo į valias.
Taip pat šiuo laikotarpiu susipažinau su namais, susitvarkėme terasą, langus, baldus pasikeitėme... Tiesiog išsijuosę dirbome, tad net nepastebėjau, kaip man prabėgo šie keli su puse mėnesio.
Šiuo laikotarpiu prisiminiau, kaip valyti dulkių siurblį, kaip namus išsiplauti, radau visus kampus, dabar jau žinau, kaip įjungti skalbimo mašiną.
– O kaip laikosi jūsų šakočių verslas? Galbūt jis tampa pagrindine finansine atspirtimi?
– Kas tau pirks šakočius, kai visi sėdėjo namuose ir žiūrėjo, kaip prisipirkti kruopų ir miltų. Tai tas laikotarpis tikrai buvo. Mes jį iškentėjome ir toliau gerai dirbame, jaunimas irgi dirba, sūnus turi darbą, o man nuo to gera. Verslas su šakočiais irgi juda. Aišku, jis juda ne taip, kaip galbūt norėtųsi, visgi tas laikotarpis nėra saldumynų valgymui, bet jis neduoda mums numirti.
Dabar su Irena atradome kitų temų, aš pažinau kitą žmogų, ji man atsiskleidė visai kitomis spalvomis. Tai gražiausios pievų spalvos, kurios mano širdį vis dar kutena taip, kaip ir anksčiau.
– Esate apdovanotas anūkais. Ar jiems esate griežtas senelis?
– Nevadinkite manęs seneliu, aš esu opapa ir mane visi taip vadina! Taip pat jie turi ir omama. Aš savo senelius irgi taip vadinau, iš tėčio pusės buvo močiutė, o iš kitos – omama ir opapa.
O griežti turi būti tėvai. Aš ateinu, atpalaiduoju plaukus sau ir jiems, o tėvai tegu auklėja.
– Tėvai nepyksta už tokį laisvesnį auklėjimą?
– Tegu pabando!
– O kaip karantino laikotarpiu laikėsi santykiai su Irena? Ar nenukentėjo, kai teko daugiau laiko praleisti kartu?
– Žinokite, mes pradėjome šnekėtis, išsikalbėjome. Čiut ne 20 metų kalbėjome apie tai, kur ir kuris privažiuos, ar kuris nepamiršo kostiumo... Buvo net kalbos, ar tekstą išmokai, tai važiuodavome automobiliu ir kartodavome tekstus.
Bet dabar su Irena atradome kitų temų, aš pažinau kitą žmogų, ji man atsiskleidė visai kitomis spalvomis. Tai gražiausios pievų spalvos, kurios mano širdį vis dar kutena taip, kaip ir anksčiau.
– Anksčiau judu su Irena esate užsiminę, kad jūsų šeimoje, kaip turbūt ir bet kurioje kitoje, barnių būna. Kas dažniausiai būna kaltininkas?
– Dažniausias variantas, aišku, būnu aš. Aš esu tas liūtas, ugnis. Iš darbo grįžęs visada įvarau į ofisą, ten turiu biliardo stalą. Visi mato, kad jeigu šnekėdamas telefonu einu aplink biliardą einu 10–20 kartų, vadinasi, kažkokių problemų negaliu išspręsti. Tai aš taip grįždavau namo, ieškodavau, kur aplink tą biliardą apeiti. Tai čia manyje daugiau tas degtukas...
– Norėčiau grįžti metais atgal. Niekaip negaliu pamiršti jūsų tokio jaunatviško iš senojo „Neliūdėk, liūte“ vaizdo klipo. Ar pasiilgstate šių dienų?
– Taip, tai buvo karjeros pradžia, buvau toks, bet dabar pažiūrėjus į save ten man yra baisu. Masės, kūno nėra, kažkoks stagaras. Aišku, man viskas buvo linksma. Bet aš labai sunkiai atmintyje atgaminu tai, tik galbūt vietą, kur filmavausi. Tada, kai atėjau filmuotis, nežinojau, ką daryti, nieko nežinojau. Šalia buvo pirmoji žmona, choreografė, kuri sakė: dabar šitą bandyk padaryti, o dabar – šitą.
Atsimenu, kad vietoje prakaitavau kokias 5–6 valandas, kol mane filmavo. Rezultatas atėjo po 30-ies metų.
– Kuo skiriatės nuo savęs prieš 30 metų, nepaisant, kaip sakėte, masės pokyčių?
– Tik tuo ir skiriuosi, kad dabar esu storesnis.
– O dabar gyventi lengviau ar sunkiau?
– Man visada gera gyventi, nes dėl to stengiausi. Mano gyvenime buvo nuopuolių, buvo išpuolių, daug ko buvo. Bet kuo daugiau gyvenime gaunu į veidą, tuo labiau stengiuosi atsistoti ant kojų.
Dabar man 55-eri metai. Dažnai būna taip, kad, kiek esi nugyvenęs, tiek stengiesi savo vaikams patarti, ko geriau nedaryti. Aišku, jie neklauso, aš pats savo tėvų neklausiau. Bet vis tiek dabar bandau pataikyti taip, kad jie kuo mažiau nukentėtų nuo to, nuo ko aš esu nukentėjęs. Tai yra gyvenimo patirtis. O šiaip aš nežiūriu atgal, mano gyvenime viskas eina į priekį.
Viską turiu, man yra labai gerai, norėčiau, kad taip ir tęstųsi, tada taip kaifuosiu iki savo kito gyvenimo etapo.
Anksčiau buvo visokių problemų, neteisingų gyvenimo žingsnių. Tai buvo ir susiję su verslu, ir skyrybos, ir su vaikais problemų... Žodžiu, buvo visko, bet esu toks, kaip ir visi – kas gyveno, tas kažką ir išgyveno.
– Bet gal tai geros pamokos?
– Be abejonės. Dėl to dabar viską užsitarnavau ir visada stengiuosi šypsotis.
– O kas jūsų džiaugsmo šaltinis?
– Mano jauniausiasis dabar vairuoja, mano gimtadienio proga jis įsigijo automobilį, mane veš į Klaipėdą su žmona (šypsosi). Bet šiaip džiaugiuosi, kad turiu šeimą, esu ne vienas, džiaugiuosi, kad surenku žmones. Dėl daug paprastų ir smulkių dalykų – kad galiu dirbti darbą, kad dažnai susitinku su šeima, kad mano geri draugai išliko. Galiu su jais nesimatyti dvejus metus, bet tai yra mano draugai.
– Kalbant apie šeimą. Norėčiau prisiminti linksmesnį atvejį, kai nusikeikėte eterio metu. Ar sulaukėte pylos iš šeimos?
– Ne, nesulaukiau (juokiasi). Aišku, šiek tiek pasimečiau. Į tiesioginį eterį atvažiavome prieš tris valandas, po to repetavome. Kai surepetuoji ir negauni nieko, negirdi, kaip tu dainuoji... Galvojau, kad turiu du mikrofonus – vienas kalbėjimui su garsistais, kitas – dainavimui. Bet įvyko taip, kaip įvyko. Aišku, nebūčiau aš, jeigu taip neįvyktų.
Bet būna, kad man taip išsprūsta žodžiai. Esu iš tarybinių laikų, su tais keliais žodžiais augau, nors ir tuo visai nesididžiuoju.
– Bėgant metams, keičiasi ir muzikos tendencijos, o jūs scenoje jau senokai. Ką manote apie šiuolaikinę lietuvišką muziką?
– Anksčiau buvau aktyvus leidėjas, dabar leidžiasi visi savi. O šiaip mane su muzika supažindina mažasis sūnus Vakaris, jis dabar perėmė mano studiją, yra prodiuseris, kuria muziką. Tai jis man visą laiką rodo, ką jis daro, su muzikos tendencijomis susipažįstu per jį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Deiviui – 40. Apie tai, ką teko paaukoti dėl šeimos, žilstančius plaukus ir ryšį su vaikais
TAIP PAT SKAITYKITE: 31-ąjį gimtadienį mininti I.Kavaliauskaitė – apie trigubą šventę ir šeimos prašymus pristabdyti tempą
– 55-eri metai, bet jūs vis dar be galo energingas. Ar nesinori tų tempų sulėtinti?
– Jūs matote mane viešai, bet nematote, koks esu lėtas namuose. Man ten yra televizorius, knyga ir lova. Viskas, daugiau beveik nieko nedarau. Na, dar nueinu į pirtį, kiekvieną mielą rytą valandą guliu vonioje, ten esu ramus. Toliau išeinu gyventi ir mano varikliukas įsijungia automatiškai prisėdus prie vairo.
– 55-eri metai yra pusė amžiaus. Ar tokia mintis nebaisi?
– Jeigu man vienam taip būtų, tai sakyčiau, kad taip. Bet pasaulis taip sutvertas, tokia žmonija, o aš viską priimu taip, kaip yra. Kol dabar švenčiu tokią sukaktį, aš džiaugiuosi. Ačiū visiems, visai visatai už tai, kad galiu tai daryti.
– Ko dabar trūktų iki pilnos laimės?
– Visiškai nieko. Viską turiu, man yra labai gerai, norėčiau, kad taip ir tęstųsi, tada taip kaifuosiu iki savo kito gyvenimo etapo.
Žilvino Žvagulio gyvenimo akimirkos – galerijose:
-
Keiksmažodį tiesioginiame eteryje leptelėjęs Žilvinas Žvagulis: „Man tai buvo tragedija“
-
Ką išgyvena verslą turinčios garsenybės? Nors Ž.Žvagulis statys šakotyną, kitų nuotaikos – liūdnesnės
-
Vilniuje skendo prabangus Žilvino Žvagulio „Jaguar“ automobilis: tikisi, kad padaryta žala nedidelė
-
Žvagulių šeima išgyvena mylimo žmogaus netektį: mirė Ąžuolo ir Ryčio močiutė
