Sekite 15min Google
C.Goldonio veikėjai ruošiasi išvykti į vasaros vilas – skubama, planuojama, perkama, varžomasi, o asmeniniai santykiai vis labiau komplikuojasi. Istorijos centre – jauno vyro pavydas savo sužadėtinei, kurį kursto kitas jos gerbėjas, tačiau meilės drama greitai tampa platesnio socialinio žaidimo dalimi. Personažai, siekdami atitikti aplinkinių lūkesčius ir susikurti norimą gyvenimo vaizdą, nepaiso nei finansinių, nei moralinių ribų. Atrodo, kad išvykimas į kitą vietą turėtų išspręsti problemas, tačiau kartu su lagaminais į kelionę jie pasiima ir save.
Skirtingus šimtmečius susieja tie patys siekiai ir troškimai
G.Tuminaitė su C.Goldonio kūryba susipažino dar studijuodama, o pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skyrė „Vasarotojų trilogijai“. Šis kūrinys iki šiol ne tik nestatytas Lietuvoje, bet nė nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. 1761 m. parašytoje trilogijoje režisierė pirmiausia mato ne tuometės Italijos kasdienybę, o žmones ir jų santykius, kuriuose atpažįstami ir šiandienos elgesio modeliai.
„Nesiekiame kurti konkrečių istorinių aplinkybių, ir kai jos nėra pirmame plane, išsigrynina pamatiniai, tiesiog archajiški elgesio dėsniai, tam tikros žiaurios schemos, kuriose mes ir šiandien gyvename“, – dar iki premjeros sakė G.Tuminaitė. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip komedija apie pasiruošimą vasaros atostogoms, spektaklyje tampa pasakojimu apie nuolatinį žmogaus bandymą susikurti norimą savo paties versiją.
Spektaklyje vaidinantys aktoriai kuria veikėjus, kurie trokšta būti matomi, įvertinti, svarbūs, mylimi ir priklausyti tam tikram socialiniam ratui.
Pasak Leonardą, Džiačintos gerbėją, spektaklyje kuriančio Mindaugo Činčio, C.Goldonis XVIII a. žmogų vaizduoja taip, kad jo elgesio logika išlieka atpažįstama ir šiandien. Pasak aktoriaus, keičiasi drabužiai, manieros ir aplinkybės, tačiau išlieka poreikis būti pastebėtam, įvertintam, svarbiam, kontroliuoti tai, kaip tave mato kiti, ir paslėpti savo pažeidžiamumą.
Šiandien tokį socialinį statusą gali apibrėžti darbas, pajamos, automobilis, restoranas, sekėjų ar patiktukų skaičius. C.Goldonio veikėjai taip pat nuolat lygiuojasi su kitais, konkuruoja, pavydi, stengiasi įtikti ir kurti savo įvaizdį.
„Tai žmogus, kuris vis dar nemoka mylėti“, – savo personažą ir C.Goldonio žmogų apibūdina M.Činčys.
C.Goldonio veikėjai – ne kaukės, o gyvi žmonės
Italų aktorius ir režisierius Luciano Romanas, dirbęs su spektaklio aktoriais ir padėjęs jiems ieškoti rakto į C.Goldonio kūrybą, pabrėžia, kad šio dramaturgo personažai vienu metu ir juokingi, ir tragiški. Jie kelia šypseną, tačiau už jų elgesio slypi didžiulis nerimas, noras būti mylimiems, pripažintiems ir priimtiems.
„Aktoriams ypač svarbu kurti santykį: kiekvienas personažas pirmiausia egzistuoja per ryšį su kitais. Būtent iš šių santykių gimsta ir komizmas, ir melancholija, suteikiantys trilogijai šiuolaikiškumo. C.Goldonis mūsų prašo prajuokinti publiką, bet kartu primena, kad už juoko slypi žmonės, karštligiškai ieškantys laimės“, – teigė L.Romanas.
Kūrybinei komandai ir aktoriams buvo svarbu, kad C.Goldonio veikėjai scenoje netaptų vien komedijos kaukėmis. Jų emocijos gali būti sustiprintos, tačiau jos turi turėti aiškią psichologinę priežastį. Todėl spektaklyje siekta ne atkartoti tradicinę itališkos komedijos formą, o per aktorių kuriamus personažus atskleisti jų prieštaringumą, pažeidžiamumą ir tarpusavio priklausomybę.
„C.Goldonis atsispiria nuo tradicijos, tačiau ją priartina prie stebėtinai konkrečių ir šiuolaikiškų asmenybių. Aktoriai privalo turėti drąsos žaisti, klausytis vieni kitų ir iš tiesų reaguoti vienas į kitą. Iš esmės C.Goldonis reikalauja labai paprasto ir kartu labai sunkaus dalyko: scenoje būti gyviems“, – įsitikinęs L.Romanas.
Šį gyvumą aktoriai atranda skirtingai. Ferdinandą, veltėdį ir dykaduonį, vaidinantis Saulius Ambrozaitis sako, kad jo personažas nėra vien manipuliatorius. Ferdinandas moka pajausti žmones, supranta, kaip su kiekvienu bendrauti, kada būti nuoširdžiam ir rūpestingam, o kada pasitelkti gudrumą savo tikslams pasiekti.
„Kartais jis atrodo nuoširdus ir rūpestingas, kitose situacijose – gudrus ir manipuliuojantis. Būtent santykiai su skirtingais žmonėmis ir leidžia atskleisti skirtingas jo puses“, – apie savo personažą pasakojo aktorius.
Aktorė Greta Bendžė spektaklyje kuria Viktorijos personažą. Tai ambicinga, impulsyvi ir jautri moteris, kuriai labai svarbu būti pastebėtai, įvertintai ir mylimai. Ji nori įrodyti savo vertę, varžosi su kitomis moterimis ir sunkiai priima jausmą, kad jos pastangos lieka nepastebėtos. Neįvertinimas gali virsti pykčiu, ašaromis, bet lygiai taip pat – juoku, daina ar šokiu.
„C.Goldonis labai tiksliai atskleidžia žmogaus norą būti geresniam, turtingesniam, svarbesniam ar laimingesniam, nei iš tiesų jautiesi. Nuolat lyginame save su kitais, gyvename pagal primestas normas ir kartais pamirštame save – gyvename pasaulyje, kurį sukūrė kiti“, – teigė G.Bendžė.
Džiačintą, jauno Leonardo susižavėjimo objektą, vaidinanti Alvydė Pikturnaitė C.Goldonį atrado jau pradėjusi dirbti prie „Vasarotojų karštinės“. Aktorę dramaturgo kūryboje patraukė vidiniai veikėjų prieštaravimai ir paradoksai – jų sprendimai ne visuomet sutampa su tuo, ką jie jaučia.
Jos vaidinama Džiačinta – sudėtinga, vaizduotės nestokojanti moteris. XVIII a. Italijos visuomenėje netekėjusiai moteriai galimybės savarankiškai judėti ir veikti buvo ribotos, o santuoka dažnai reiškė didesnę socialinę laisvę. Todėl reputacija, įvaizdis ir gebėjimas daryti įtaką aplinkiniams buvo itin svarbūs. Džiačinta tai supranta ir sąmoningai naudojasi savo įtaka: ji pati kuria taisykles ir pati jas sulaužo, stengdamasi išlikti savo gyvenimo šeimininke.
Tačiau jos sprendimai ne visuomet kyla iš to, ką iš tiesų jaučia. Noras gyventi taip, kaip įsivaizduoja, kad turėtų gyventi, sukelia nesusipratimų ir chaosą. Vis dėlto Džiačintos istorijoje aktorė mato ir pozityvią mintį – norą neatidėti gyvenimo vėlesniam laikui.
„Ji gyvena pagal principą „bus kaip norėčiau, kad būtų“, o ne „bus kaip bus“. Man gražu tai, kad ji ir kiti šio spektaklio žmonės labai nori gyventi ir neatidėlioti gyvenimo“, – sako A.Pikturnaitė.
Praeitis ir dabartis vienoje scenoje
Spektaklio scenografiją ir kostiumus kūrė bulgarų kilmės teatro menininkas Youlianas Tabakovas. Tai ne pirmasis jo darbas VMT – anksčiau čia jis kūrė scenografiją spektakliams „Audra“ (rež. Etienne’as Glaceris) ir „Dviese sūpuoklėse“ (rež. Ulanbekas Bajalievas). Y.Tabakovas anksčiau yra dirbęs ir su G. uminaite.
Kuriant „Vasarotojų karštinę“, buvo sąmoningai pasirinkta neperkelti C.Goldonio istorijos nei į šiandieną, nei tiksliai rekonstruoti istorinį laikotarpį. Scenografijoje ir kostiumuose susiduria skirtingi laikai – tai ir XVIII a. rokailis, ir XX a. 3–6 dešimtmečių detalės, baroko ir šiuolaikiniai elementai, 8-ojo dešimtmečio drabužių akcentai.
Pasak Y.Tabakovo, vien šiuolaikiniais drabužiais aprengti XVIII a. personažus nepakanka, kad kūrinys taptų šiuolaikiškas. Pasikeitus socialinėms struktūroms, ypač santykiui su santuoka ir šeima, šiuolaikiškumo reikia ieškoti ne tik vizualinėje spektaklio kalboje.
Todėl scenoje atsiranda savotiška teatro trupė, besiruošianti išvykti į kitą teatrą: atidaromos senos kostiumų dėžės, drabužiai velkami vienas ant kito, vienos šalia kitų atsiduria skirtingų laikotarpių detalės. Personažai persirengia ne tik kostiumais, bet ir skirtingais socialiniais vaidmenimis. Ši vizualinė įvairovė tampa dar viena „Vasarotojų karštinės“ dalimi – praeitis ir dabartis čia susitinka ne bandant pasirinkti vieną iš jų, o kuriant sąlygišką, nuolat besikeičiantį pasaulį.
Teatro mini serialą vystys kartu su LNOBT komanda
„Vasarotojų karštinė“ – pirmasis didelio masto „Vasarotojų trilogijos“ pastatymo etapas. Antroji trilogijos dalis „Vasarotojų nuotykiai“ 2027-ųjų rudenį bus rodoma Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), joje VMT aktoriai susitiks su operos artistais. Trečioji dalis vėliau sugrįš į VMT – ją planuojama pristatyti 2027-ųjų pabaigoje arba 2028-ųjų pradžioje.
Pirmąją trilogijos dalį VMT statė tarptautinė kūrybinė komanda. Spektaklio muziką sukūrė kompozitorius ir multiinstrumentalistas Vygintas Kisevičius, dukart nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Su C.Goldonio kūryba jis susipažino režisierei G. Tuminaitei pasiūlius perskaityti pjesę. Muzikoje atsispindi operos buffa tradicija – skamba klasikiniai instrumentai, orkestrinės ištraukos, gitara, mandolina, itališkos dainos. Antroje trilogijos dalyje LNOBT muziką kurs Zita Bružaitė.
Scenografiją ir kostiumus kūrė bulgarų kilmės teatro menininkas Y.Tabakovas, šviesas – Audrius Jankauskas, daugelio Eimunto Nekrošiaus spektaklių šviesų dailininkas. Su aktoriais dirbo italų aktorius ir režisierius L.Romanas, padėjęs ieškoti C.Goldonio vaidybos subtilybių. Paskaitą apie C.Goldonio dramaturgiją kūrybinei komandai skaitė Dainius Būrė, antrosios trilogijos dalies libretistas. Aktoriai taip pat lankė šokio ir judesio pamokas pas primabaleriną Loretą Bartusevičiūtę.
C.Goldonio tekstą iš italų kalbos vertė Karilė Mozerytė, sceninę adaptaciją parengė Arna Aley.
Spektaklio režisierė – Gabrielė Tuminaitė, antrasis režisierius – Karolis Zajauskas.
Spektaklyje vaidina Mindaugas Capas, Alvydė Pikturnaitė / Laura Marija Rinkevičiūtė, Lukas Malinauskas / Mindaugas Činčys, Greta Bendžė, Saulius Ambrozaitis, Mantas Bendžius / Klaudijus Matijošaitis, Almantas Šinkūnas / Arvydas Dapšys, Tomas Stirna / Rokas Siaurusaitis, Ieva Gribauskaitė / Radvilė Budrytė / Valda Bičkutė, Kyrylo Kremenchuk, Vilius Kalasūnas, Gerardas Ciparis, Nojus Mikalauskas, Sibilė Zavackytė, Saulė E.Rašimaitė ir kiti.
Projekto partneriai – Italijos ambasada Vilniuje, Italų kultūros institutas Vilniuje ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.
