15min nuspendė pasidomėti, kaip žinomų žmonių gyvenime atsirado ūkis, kaip sekėsi jame adaptuotis ir ar dėl jo neketina atsisakyti savo dabartinės veiklos.
Rūta Mikelkevičiūtė vištoms įrengė SPA
TV laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė gyventi atokiau nuo miesto persikėlė prieš kelerius metus ir ten leidžia didžiąją dalį vasaros. Tačiau toks gyvenimo būdas jai niekada nebuvo svetimas.
„Jis mano kraujyje yra įaugęs. Negaliu gyventi namuose, kur sterilu kaip laboratorijoje, kurioje nėra nė vieno gyvūno ir kurioje šalta“, – pasakojimą pradeda Rūta.
O kad nori turėti ūkį, su vyru nutarė prieš trejus metus gimus sūnui Jonui Antanui. Rūtos žodžiais, to, kas ankstesnėms kartoms būdavo įprasta, šiuolaikiniams vaikams suprasti nelengva, todėl kaip atrodo višta ar karvė, derėtų sužinoti iš arčiau susipažinus su gamta. Moteris įsitikinusi: „Mokytis pažinti pasaulį svarbu ne tik iš knygų ir paveikslėlių.“
Norėjosi ir sveiko maisto, tad ji su vyru ėmėsi įgyvendinti mini ūkio, skirto šeimos poreikiams, idėją.
„Kasdien keturi kiaušiniai – super! Išsirinkome keturias vištas dedekles, visas skirtingas, ir nutarėme, kad būtinai reikia įsigyti gaidį. Kaipgi keturios vištos be gaidžio? Niekaip“, – apie ūkio užuomazgas 15min pasakoja R.Mikelkevičiūtė.
Mokytis pažinti pasaulį svarbu ne tik iš knygų ir paveikslėlių
Vištoms sudarytos išties pavydėtinos sąlygos. „Įrengti apšiltinti, kaip juokauju, apartamentai – ir su miegamuoju, ir su išėjimu į pievą pasivaikščioti, ir su vaizdu į mišką. Gyvenk, norėk ir dėk kiaušinius, – šmaikštauja Rūta. – Rytais leidžiu joms pasivaikščioti po savo gėlyną, pasisemti energijos, tada jos gauna visokių papildų. Visas SPA.“
Atrodytų, ko daugiau reikia?.. Ir iš pradžių viskas klostėsi puikiai, tačiau to, kas laukė vėliau, Rūta nesitikėjo. Kaip juokiasi, iš gaidžio gyvenime – jokios naudos.
„Siaubinga – jis pretenzingas, reguliuoja, kaip gyventi, duoda į kuprą savo pentinais. O kaip mane užvijo per kiemą! Dar ir iš vaikystės prisimenu, kai lėkiau per kiemą, o gaidys paskui. Jis yra savo haremo šeimininkas“, – sako Rūta.
Mano močiutė turėjo vištų, tai gaidys mylėjo pačią seniausią. Jai buvo aštuoneri metai
Vištų būdas – taip pat ne iš lengvųjų. Jos ėmė pešti viena kitai uodegas, kliuvo ir gaidžiui. „Liko toks kieta uodega. Nei šis, nei tas“, – stebisi R.Mikelkevičiūtė.
Pastaruoju metu atsirado kita problema – vištos ėmė dėti mažiau kiaušinių. Pasirodo, geriausias jų laikotarpis iš tiesų ir yra tie treji metai.
„O višta juk gyvena ilgiau. Įsivaizduojate, iki šiol atsimenu – mano močiutė turėjo vištų, tai gaidys mylėjo pačią seniausią. Jai buvo aštuoneri metai“, – prisiminimais dalijasi Rūta.
Ko Rūta tik nedarė – paukščiams ir ypatingo pašaro negailėjo, ir netgi linksminti bandė. Bet niekas nepadėjo.
„Mūsų vištos bet ko nevalgo, bet ir kiekvienas augintojas pasakys, kad bet ko joms negalima duoti, nes viskas grįš kiaušinių pavidalu. O jau kiaušinių gražumas! Net pradėjau juoktis ir skaičiuoti, kiek man jie realiai kainuoja, nes gi mūsų vištos mums paties, ne kam, nors kitam, tai joms ir varškytė, ir lukštukai, ir grūdai, – ūkio peripetijas pasakoja R.Mikelkevičiūtė. – Net blizgančius CD pakabinome kaip papūgoms, todėl, kad paskaitėme, jog joms nuobodu, gali būti depresija, velniai žino nuo ko – tiesiog nėra nuotaikos. Bet mūsų vištos juk ne papūgos, ilgai į save negalėjo žiūrėti.“
Tada moterį sutuoktinis ir draugai protino: „Senos tos tavo vištos jau. Dėk jas į puodą ir pirk naujas.“ Tačiau Rūta taip pasielgti negalėjo.
„Pasinaudojome senų žmonių patarimu į šitą būrį įnešti šviežio oro, įsigyti jaunų gražių vištaičių. Juk sakoma, kad ir gyvenime, kai ponios apsileidžia, poroje ilgai gyvendamos su tuo pačiu vyriškiu, tai ir svorio priauga, ir šiaip nuobodu, ir dirbti nesinori, tai apie kokius čia kiaušinius apskritai gali būti kalba“, – pasakojimu dalijasi televizijos laidų vedėja.
Nuvažiavę į Rudaminos turgų Rūta su vyru nusipirko dvi nuostabaus grožio juodas dedekles vištas. Rezultatas buvo akivaizdus.
„Taigi, juk ir gyvenime taip būna, kai horizonte pasirodo jauna, graži, nepavargusi, kas toms ponioms atsitinka? Mažų mažiausiai jos numeta svorio. Be to, tą patį vakarą naujos vištos, nors dar jaunos ir kiaušinius galėjo pradėti dėti už poros savaičių, iš karto padėjo du“, – pasakoja R.Mikelkevičiūtė.
Tad dabar Rūtos šeimos ūkyje karaliauja gaidys Ferdinandas ir penkios vištos – Melisa, Smilga ir Rožė, dar dviem vardai kol kas neišrinkti. Be jų dar džiugina trys šunys – du, paimti iš prieglaudos, ir vienas taksas. Paklausta, ar nesvarsto ateityje turėti ir daugiau gyvūnų, Rūta atskleidžia norinti ožkos – turėtų pieno, išmoktų gaminti sūrius.
„Bet tik tuo atveju, jei būtų galimybė, nes gyvūnas visų pirma yra atsakomybė ir nereikia to pamiršti“, – suskuba pridurti ji.
Pasirodo, ir vištos gali atnešti nepaprastai naudingų pažinčių
Ūkio akimirkomis Rūta aktyviai dalijasi ir socialinėje erdvėje. Ji džiaugiasi, kad dėl to susirado naujų pažįstamų, smagu, jog žmonės dalijasi savo patirtimi.
„Pasirodo, ir vištos gali atnešti nepaprastai naudingų pažinčių. Kai parašė nuostabi jauna moteris, mokslų daktarė, buvau apakusi. Ji specializuojasi pašarų gamyboje ir pasakė – žiūrėk, tavo gaidys jėgų neišnaudojęs, kas tos keturios ar penkios vištos, čia niekis, nes vienam gaidžiui reikia aštuonių–dešimt, tada jis nebeturės jėgų kvailystėms krėsti. Nes mūsų tai iš tiesų toks agresyvokas“, – pasakoja R.Mikelkevičiūtė.
Todėl Rūta, įkvėpta patarimų, svarsto ateityje ūkį dar labiau plėsti: „Aišku, tą juodą darbą šeimoje nudirba vyras, o moteris turi ateiti, džiaugtis, mėgautis, tada ji gerai jaučiasi. Bet aš palaikau idėją, kad ūkis ne mažėtų, o kaip tik didėtų.“
Ir kiek gailisi, kad iniciatyvos tam nesiėmė šią vasarą. „Pirkau dvi vištas, o reikėjo iš karto tris – dėl adaptacijos. Tai gerai, kad nemuša viena kitos, bet vis tiek ta senoji gvardija kartu, o tos dvi naujos atskirai. Bet žiūriu, gal visai čia susidraugaus“, – viliasi R.Mikelkevičiūtė ir priduria, kad šiuo metu pagrindinis dėmesys skiriamas paukščių būklei gerinti – dedamos jėgos, kad ataugtų jų uodegos.
Aišku, jos vis tiek skabo tas gėles, gaila rožyno, nes dar turime ir tris šunis, bet tuo pačiu man smagu, liuks
Pasiteiravus, ar nemano, kad ūkis jos gyvenime galėjo atsirasti ir seniau, ji teigia, kad viskas ateina savu laiku. „Kas galėjo pagalvoti, kad ryte po mano kiemą vaikštinės gaidys su savo vištomis? Vis dėlto jis reikalingas – įneša tvarkos, nėra tos betvarkės. Aišku, vištos vis tiek skabo tas gėles, gaila rožyno, nes dar turime ir tris šunis, bet man smagu, liuks“, – šypteli R.Mikelkevičiūtė.
Ji perduoda ir svarbią žinutę, kuria, pradėjusi vystyti ūkį, įsitikino pati – višta jokiu būdu nėra kaimas, kaip dažnas įsivaizduoja. Tai yra stilius, gyvenimo būdas.
„Mūsų vištos labai stilingos – gražios, išpuoselėtos, labai mielos, labai komunikabilios. Su jokiu kaimu tai neturi nieko bendro“, – pabrėžia Rūta.
Jai gera ir dėl to, kad tokioje aplinkoje auga trejų metų sūnus: „Kiekvieną dieną jis su tėčiu eina pasiimti kiaušinių. Aišku, sūnui vis dar gaidelis deda kiaušinius, bet su patirtimi viskas sustos į vietas.“
O ir pačiai toks gyvenimas kvepia idile, ankstyvas gaidžio giedojimas nukelia į vaikystę, kai niekur nereikia skubėti: „Kiekvieną rytą gerdami kavą stebime vištas. Tai atitraukia nuo rutinos, atsiduri tarsi visai kitame pasaulyje ir jame yra labai smagu.“
Vištos yra stilius, gyvenimo būdas, su kaimu tai neturi nieko bendro
Rūta neslepia, kad jai su vyru, pripratusiems prie gyvenimo mieste, adaptuotis prie naujo gyvenimo iš pradžių nebuvo lengva, nors ir įsikūrė netoli Vilniaus. Tačiau visi šie rūpesčiai malonūs, leidžia pailsėti nuo kasdienybės triukšmo.
„Jei neturėčiau mažų vaikų, turbūt būčiau dar toliau išsikėlusi nuo miesto ir mašinų ūžimo, bet kadangi turiu, logistika sudėtinga, o pavirsti taksi vairuotoja nesinori. Šiaip galėčiau išvis vienkiemyje gyventi. Labai nenorėčiau grįžti į miestą – mane turbūt per prievartą įkištų į daugiabutį“, – pabrėžia žurnalistė.
Valdas Burnys: „Baisogala, bet galėtų būti Gražiogala“
Grupės „Išjunk šviesą“ lyderis Valdas Burnys juokiasi, kad dabar jį galima vadinti atlikėju-ūkininku-direktoriumi. Pradėjęs ūkininkauti jis nė nemanė mesti širdžiai brangios muzikinės veiklos, negana to, šiuo metu jis gali pasigirti dar vienu pasiekimu – vadovauja vienai renginių įmonei.
„Aišku, madinga, nes dabar visi direktoriais nori būti, tai galite įvardyti ir strateguotoju, – šmaikštauja V.Burnys. – Žinoma, galėčiau užsiimti tik viena veikla, bet jei yra galimybės ir pakoncertuoti, ir pagroti, tai kodėl gi ne? Dabar ir naują programą ruošiame, penkias naujas dainas įrašėme. Varome visais frontais.“
Tiesa, ūkininkavimas vyrą lydi jau nuo vaikystės – Valdas matė, kaip žemę dirbo jo tėvai. Vėliau, sulaukęs garbaus amžiaus, tėvas nusprendė pailsėti nuo darbų, tad dabar žemę perėmė Valdas ir jo šeima. Ir kiekvienas čia už ką nors atsakingas.
„Jau seniai apie tai svajojome, nes mums patinka puoselėti ekologinį ūkį. Daugiausia čia viską daro sūnus – dirba su technika, priima sprendimus. Žmona buhalteriją tvarko, skaičiuoja, kaip čia ką kur geriau išdėstyti. Dukra irgi nemažai prisideda“, – apie pareigų pasiskirstymą pasakoja V.Burnys.
Dabar visi direktoriais nori būti, tai galite įvardyti ir strateguotoju
Valdo teigimu, nors žmona ir vaikai gimę Vilniuje, ūkininkavimo idėją su didžiuliu entuziazmu pasitiko visa šeima: „Dukra Anglijoje baigė universitetą, sūnus irgi siejo mintis su plačiu pasauliu, bet vis dėlto nusprendė pasilikti čia.“
Burnių šeima savo užaugintą ekologišką derlių ne tik patys skanauja, bet ir tiekia mažas parduotuvėles turintiems prekeiviams Vilniuje ir Kaune. Be to, pardavinėja internetu, kartais ir į užsienį veža. Valdas ima vardinti, ką augina savo ūkyje: pomidorai, agurkai, česnakai, kvietrugiai, sojos, žirniai, svogūnai, moliūgai, cukinijos...
„Aišku, priklausys nuo derliaus, finansų pasiskirstymo, bet minčių ūkį plėsti tai tikrai turime ir iš užsienio visokiausių variantų bandome nusižiūrėti“, – planus atskleidžia V.Burnys.
Pasiteiravus, jis labiau miesto ar kaimo žmogus, Valdas save pavadina pasaulio atstovu. „Nes ir pakeliaujame, ir mieste pabūname, ir kaime. Nors gal labiau traukia prie kaimo, – nusijuokia jis. – Grynas oras, erdvė, ąžuolai, tvenkiniai, mūsų lietuviškos žalios gamtos platybės...“
V.Burnys su šeima savo tėviškėje šalia Baisogalos praleidžia didžiąją dalį vasaros. Tiesa, savaitgaliais laukia kita, muzikinė, veikla – vyksta „Išjunk šviesą“ koncertai. Dėl repeticijų tenka vykti ir iki Vilniaus, nes ten gyvena grupės nariai.
„Be muzikos absoliučiai negaliu. Viską deriname, kad būtų kuo daugiau veiksmo, nes laikas bėga greitai, gyvenimas prabėga, o iš jo reikia griebti viską, kas tik užsikabina“, – įsitikinęs V.Burnys.
Norisi ne vien tik sviestą su duona valgyti, bet ant duonos ir kokių skanesnių ikrų užsidėti
Valdas neslepia – būtų įmanoma pragyventi tik iš ūkininkavimo, tačiau jei yra galimybė gyventi geriau, kodėl ja nepasinaudojus: „Norisi ne vien tik sviestą su duona valgyti, bet ant duonos ir kokių skanesnių ikrų užsidėti. Tereikia turėti noro, fantazijos, minčių ir nebijoti darbo – tai yra svarbiausia.“
Kyla klausimas – ar Valdas atranda laiko atsipūsti? Juk derinti tris skirtingas veiklas ne taip ir paprasta...
„Ūkyje daugiausia ir pailsime. Viskas vietoje, turime ir tvenkinį su skaidriu vandeniu, ir žirgyną, teniso kortus, krepšinio aikštelę, čia tyku, ramu. Rojaus kampelis, – patikina jis. – Žiemą darbų mažiau, tada šeimynai ir būna didesnis poilsis, nors aš, aišku, ją atiduodu koncertams – ir kalėdinis, ir naujametinis periodas.“
O išvykti kur nors tol toliau, ypač vasarą, jau sudėtingesnė užduotis. Anot Valdo, užsiimant tokia veikla atostogų šiltuose kraštuose iš anksto nelabai suplanuosi.
„Pats didžiausias planuotojas yra oras, todėl jei kelias dienas lyja, nulekiame iki Palangos pas draugus ar dar kur. Tačiau ūkyje vis tiek kažkas lieka budėti, nes turime ir avinukų, ir ožiukų, ir šunį, ir katinų, tai tuos mūsų numylėtinius reikia prižiūrėti“, – pasakoja V.Burnys.
Pasak Valdo, kadangi kaime galima puikiai pailsėti, čia iš miesto veržiasi atvykti ir draugai. Žinoma, ilsėtis nepakanka, jie taip pat kimba prie darbų, ravėti česnakų buvo atvažiavęs ir humoristas Vitalijus Cololo. O už darbą V.Burnys dar ir atsilygina ūkio gėrybėmis – įdeda svogūnų, česnakų.
„Kadangi praeitą vasarą buvo didžiulis derlius, draugai gavo moliūgų, iš kurių gamino saldainius, tai visi buvo labai patenkinti. Išvažiuoja pilnomis mašinomis“, – šypsosi Valdas.
Anksčiau norėdavau kuo greičiau ištrūkti iš kaimo ir sakydavau, kad niekada ten negrįšiu
Vis dėlto jis prisimena, kad anksčiau į kaimo pusę net pažvelgti nenorėjo: „Kai man buvo 15–16 metų ir reikėdavo šieną krauti, norėdavau kuo greičiau ištrūkti iš kaimo, sakydavau, kad niekada ten negrįšiu.“
Tačiau dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis ir V.Burnys gyvenimo be kaimo nebeįsivaizduoja. „Niekada nesakyk niekada“ – šią taisyklę dabar jis prisimena dažniau.
Vis dėlto apie Baisogalą, kurios apylinkėse gyvena, sklando ir neramius laikus menanti legenda. Valdas pasakoja, kad senovėje čia būdavo užpuldinėjami su arklių tempiamais vežimais riedantys pirkliai – siautėdavo plėšikai.
„Todėl ir sakydavo: „Nevažiuokite pro vietą tarp Kėdainių ir Šiaulių, nes baisus galas, užpuls jus“, – vietovardžio kilmę papasakoja V.Burnys, ir tuoj pat priduria, kad dabar šią vietą jau būtų galima vadinti Gražiogala.
Rūta Lukoševičiūtė: „Buvo smalsu, ar sugebėsime“
Žurnalistė Rūta Lukoševičiūtė pasakoja, kad ūkis jos ir vyro gyvenime atsirado natūraliai – tada, kai daugiau nei prieš dvejus metus pora nusprendė įsigyti sodybą. Moters teigimu, nieko stebėtino, kad iš miesto persikėlus į kaimą galvoje iškart ima kirbėti mintis ir apie ūkio puoselėjimą. O idėja auginti vištas vis dėlto kilo Rūtos vyrui Mariui Daudai, tačiau Rūta ją aktyviai palaikė.
„Buvo smalsu, kaip viskas vyksta, ar sugebėsime tinkamai šiuos paukščius prižiūrėti, sudaryti tokias sąlygas, kad vištoms būtų gera gyventi ir dėti kiaušinius. Vyras pats įrengė paukščiams vištidę, ilgainiui perpratome jų gyvenimo būdą. Iš pat pradžių įsigijome dešimt vištų, kaimynė padovanojo gaidį, tuomet dar dešimt, ir taip mūsų ūkyje dabar gyvena 38 vištos ir 2 gaidžiai“, – apie išties nemažą savo ūkį su 15min kalba R.Luikoševičiūtė.
Rūta džiaugiasi galimybe turėti savų vištų kiaušinių. Kaip pasakoja, su šeima nepaprastai mėgsta kiaušinienę, taip pat kepa omletus ar tiesiog valgo virtus kiaušinius. „O jei jų lieka, pradžiuginame savo artimuosius ir draugus“, – priduria ji.
Vyras pats įrengė paukščiams vištidę, ilgainiui perpratome jų gyvenimo būdą
Rūta sako visuomet svajojusi gyventi mažesniame miestelyje, tad labai džiaugiasi, kad jos ir vyro svajonės sutapo. Šiuo metu jiedu laimę kuria nedidelėje Kiauklių gyvenvietėje Širvintų rajone.
„Vyras mėgsta visa, kas nauja: naujus iššūkius, naujas gyvenimo aplinkybes, turi puikias rankas, pats daugybę dalykų sumeistrauja, o aš jį visokeriopai palaikau“, – apie gyvenimą gamtos apsuptyje kalba R.Lukoševičiūtė.
O ir dukrai Lėjai, kuri mokosi netoliese esančioje gimnazijoje, čia patinka. Ji turi nemažai užklasinės veiklos, nepatiria daug streso.
„Klasėje tik 11 vaikų, tad dėmesio pakanka visiems. Moksleiviams sudarytos visos sąlygos, nėra įtampos, galima dažniau būti gryname ore. Pastebėjau, kad Lėja išties geriau jaučiasi, o tai man, kaip mamai, labai svarbu. Kaip bus vėliau – pamatysime. Jei ji jaus, kad nori toliau gyventi ir mokytis sostinėje, tam turime visas sąlygas. Tačiau šiuo metu gyvename čia ir tiesiog mėgaujame susikurta aplinka“, – pasakoja Rūta.
Vis dėlto R.Lukoševičiūtė negalėtų priskirti savęs miesto ar kaimo žmogaus kategorijai – ji sako, kad neprisiriša prie vietovių, tad galėtų gyventi ir ten, ir ten. Tik priduria: „Svarbu, kad šalia būtų mylimi žmones.“
Ūkiui kiekvienas turi pribręsti
Rūta neslepia, kad ūkio idėja galimai užkrėtė ir kai kuriuos savo pažįstamus. Padaugėjo bičiulių, norinčių gyventi už miesto.
„Keletas jų, išklausę mūsų pasakojimų apie gyvenimo kaime privalumus, įsigijo sodybas. Na, o ūkiui kiekvienas turi pribręsti. Kaip sakoma, „bus laikas, bus ir vaikas”. Tad šį posakį galima būtų perfrazuoti į „bus laikas, bus ir ūkis“, – šypteli R.Lukoševičiūtė.
Rūta atskleidžia ir ateities planus. Ji sako ūkį nuolat plečianti, tad tą planuoja daryti ir ateityje.
„Visai neseniai įsigijome penkis ančiukus, pratinamės prie jų, bandome suprasti jų gyvenimo būdą ir poreikius. Taip pat esame užsėję vieną iš mūsų sklypų kviečiais. Nors oras vasarą tikrai nelepino ir galvojome, kad niekas nesudygs, tačiau maloniai klydome, tad lesalo vištytėms tikrai turėsime.
Na, o šiaip ūkį galima pavadinti nuolat besikeičiančiu organizmu – tad ką gali žinoti, gal po metų auginsime kokį didesnį gyvūną. O kol kas džiaugiamės ir puoselėjame tą, ką turime“, – su entuziazmu pasakoja Rūta.
Tačiau nuo savo pagrindinės veiklos R.Lukoševičiūtė nutolti tikrai neketina. Ji ir toliau dirba žurnalistinį darbą, kuria televizijos laidas ir puikiai suderina tai su ūkio darbais – į juos žvelgia labiau kaip į malonumą, kuriuo dalijasi per pusę su vyru.
