Gintarė Karaliūnaitė-Canuel
Sausio 13-oji man labai įsimintina: mama (Adelė Karaliūnaitė – red.) – viena iš Sąjūdžio dalyvių, mano močiutės šeima buvo tremtiniai – buvo ir nušautų, ir išvežtų, išgrobstyto turto... Ši diena visai šeimai – labai svarbi, nors ją atsimename su siaubu: mane, paauglę, ir dar kūdikį mano brolį tądien mama išvedė pas savo draugę ir liepė pas ją būti, nes tuo metu juk visi žinojo, kas ir kur gyvena, todėl mama manė, kad taip bus saugiau.
Dar mano babytei esant gyvai šeimoje apie Sausio 13-ąją būdavo labai dažnai kalbama. Mums, mažiems vaikams, patriotizmas jau buvo įdiegtas. Ir tas suvokimas, kad net jeigu ateityje bus sunkiau, vis tiek geriau būti laisviems. Labai anksti supratome, kad priklausymas nuo kažkieno valdymo nėra gerai. Puikiai atsimenu, kaip moterys džiaugdavosi gaudavusios pėdkelnes, nors jos net nebūdavo jų dydžio...
Tai tikrai neugdė mūsų vertybių.
Nežinau, ar savo vaikams sugebėsiu tinkamai papasakoti apie šį istorijos tarpsnį ir ar jie iki galo suvoks to svarbą, nes nauja karta – jau kitokia. Jie to neišgyveno, nematė, neišjautė, skirtingai, negu vyresnieji, kurie iki šiol atsimena tos dienos emocijas ir nuotaiką.
Savo asmeniniais išgyvenimais feisbuke ir su Žmonės.lt skaitytojais pasidalijo Juozas Liesis.
„1991 sausio 13-ąją man buvo septyniolika. Tėvas buvo pirmosios Klaipėdos miesto tarybos narys, kartu su draugais iškėlęs pirmąją trispalvę ant dabartinio muzikinio teatro bokšto. Prasidėjus Jedinstvos išprovokuotiems neramumams jis buvo reise. Toks jūreivio darbas“, – pasakojimą pradėjo jis.
Tęsė: „Lietuvos ir miesto vadovams pakvietus saugoti svarbiausius, strateginius (nesupratau tada to žodžio reikšmės) objektus, pasigalandau tėvo turėtą naro peilį, iš kastuvo koto pasidariau nunčiakus ir išėjau saugot dabartinio Klaipėdos savivaldybės pastato (ant jo anksčiau kabėjo užrašas „vykdomasis komitetas“). Mūsų buvo daugiau nei 50 įvairaus amžiaus vyrų. Kiek saugojo Girulių TV bokštą, neprisiminsiu, bet buvo tokių, kurie nuolat važinėjo tarp šių dviejų objektų. Tomis dienomis Giruliuose buvau tik vieną kartą. Keitėmės pagal žodinį grafiką.“
Sausio 13-ąją Juozas pamena puikiai: „Tą naktį prieš 25 metus buvau benzinu persmirdusiuose savivaldybės rūmuose. Ant gelsvai samaninės (tokia ji mano atminty) kiliminės dangos šalia dabartinio mero kabineto stovėjo eilės butelių, užkištų skepetaitėm su padegamuoju skysčiu. Jų buvo keli šimtai. Liepų gatvė iš Klaipėdos viešbučio ir Donelaičio aikščių pusių buvo užtverta sunkvežimiais, Savivaldybės kiemas buvo prigrūstas autobusų.
Mačiau tai per pirmo aukšto langą, už kurio saugumą buvau atsakingas. Prasidėjus tankų judėjimui Vilniuje tikėjomės ir savivaldybės šturmo. Buvau pasiryžęs bent įsmeigti sunkią nerūdijančio plieno geležtę puolančiam sovietų desantininkui į kaklą. Šalia manęs budėjęs vyrukas spaudė armatūros gabalą. Mes ginsimės! Kad sovietai užėmė Vilniaus TV bokštą sužinojau kieme stovinčiame Ikaruse, jame veikęs „Šilelis” sutrūkčiojo, užkimo, bet netrukus vėl pradėjo veikti.
Įsijungė Sitkūnai. Iki šiol atsimenu tąnakt juodai baltą Katedrą – „Mes jėga!“ Žinau, kas man yra Laisvė ir Lietuva. P.S. Mamos iki šiol neklausiu, ką ji jautė matydama vyriausiojo sūnaus pasiruošimą. Savo vaikų neišleisčiau. Eičiau pats. Mama pasirinkimo neturėjo, namie buvo dar keturi.“
Beata Nicholson
Pamenu, jautėsi didelis nerimas, namuose visa šeima gaudėme naujienas, junginėjome televizorių. Gyvenau Požėlos gatvėje Vilniuje, o po Sausio 13-osios įvykių ji buvo pervadinta į Alvydo Kanapinsko – žmogaus, kuris tądien žuvo už laisvę.
Visai neseniai su šeima žiūrėjome filmą „Kita svajonių komanda“, kuris, nors ir apie krepšinį, bet jame nemažai ir istorijos, taip pat – Sausio 13-osios. Dabar, būdama suaugusiu žmogumi ir žiūrėdama apie tai, jutau tą tragiškumą, tą žmonių pasiaukojimą, lietuvių, kaip tautos, susitelkimą.
Šalia optimistinių nuotaikų, prisiminus Sausio 13-ąją nori nenori jis persipina su tragizmu. Šiandien belieka pasidžiaugė, kad tądien sutelkus žmogišką jėgą pavyko įveikti agresiją.
Katažina Zvonkuvienė
Valstybinės ir religinės šventės man asmeniškai – labai svarbios. Jeigu nedalyvauju oficialiuose minėjimuose, visada širdyje prisimenu, kokia vienos ar kitos šventės istorija, kodėl ji svarbi. Sausio 13-oji – viena iš ypatingų dienų valstybei ir kiekvienam žmogui atskirai, ji tik dar kartą mums primena, kad turime būti vieningi, kad svarbiausia – žmogiškumas, o ne tautybė.
Atsimenu, kad tądien, prieš 25-erius metus, namuose jautėsi kažkoks sujudimas, šurmulys, nerimas. Nors augau lenkiškoje šeimoje mažame kaimelyje, tėvai pasakojo, kas vyksta. Aišku, būdama vaikas situacijos rimtumo nesupratau, tačiau dabar, suaugusiojo akimis, viską matau kitaip.
Savo vaikams irgi labai norėsiu įdiegti šias vertybes, pasakoti apie istorinius įvykius, kad jie suprastų ir suvoktų tai, kas iš tiesų yra svarbu, kaip tokie dalykai turi būti vertinami. Juk tik tądien žuvusiųjų dėka šiandien esame laisvi ir laimingi.
