Jeigu jau Zita ateina į renginį Klaipėdoje, nepastebėti jos neįmanoma. Specialiai siekiate atkreipti į save dėmesį?
Nei aš noriu ko nors šokiruoti, nei ypatingai išsiskirti. Tiesiog noriu atrodyti taip, kaip atrodau. Tai – natūrali mano būsena. Kiti mano, kad puošiausi dvi dienas, o, būna, vakarėliui susiruošiu vos per penkiolika minučių. Kad užsidedi skrybėlaitę – tik patogumas, nes nereikia šukuosenos daryti (juokiasi). Skrybėlaitės mano gyvenime atsirado ne dabar, kai tai tapo madinga. Pradėjau jas nešioti dar studijų laikais. Įstojusi į universitetą nusipirkau pirmąją savo skrybėlaitę, ir kolekcija po truputį ėmė kauptis. Nemažai esu teatrams padovanojusi, juk iš mados išeina. Kartais pati jas perdarydavau. Beje, kai atvažiavau į Klaipėdą, buvau bene vienintelė moteris, kuri čia nešiojo skrybėlaitę, į mane nuolat atsisukdavo gatvėje.
Man skrybėlaitė – natūralus dalykas. Su ja aš jaučiuosi visiškai apsirengusi. Gal čia mano rytietiškas kraujas daro įtaką poreikiui ką nors užsidėti ant galvos. Rytų moteris nepridengta galva juk net iš namų kojos iškelti negali. Taigi, skara ar skrybėlaitė nėra joks poniškumo ženklas.
Turint tokią ypatingą pavardę kaip jūsų skrybėlaitės tiesiog privalomos!
Mano pavardė turi totoriškas šaknis. Iš tų laikų, kai Vytautas Didysis į Lietuvą pasikvietė totorių karių iš Krymo. Skyrė jiems titulus, davė žemių. Toks vienas totorių karys Tallat įsimylėjo bajoraitę Kelpšaitę iš garsios Kelpšų giminės. Bajoraitė buvo įnoringa, vis jaunikiai jai netiko. Kariui ji pareiškė: jeigu iš mūšio parneš jos tėvo priešo galvą – tekėsianti už jo. Vyras išjojo iš mūšį, narsiai kovėsi. Bet tas priešas jau kažkieno buvo nukautas, todėl karys paėmė į nelaisvę kitą mylimosios tėvo priešą ir parklupdė prie merginos kojų. Kaip ten buvo su tuo priešu, istorija nutyli, bet bajoraitė žodį tesėjo ir ištekėjo už totoriaus. Nuo to laiko, jau daugiau kaip 600 metų, gyvuoja Tallat-Kelpšų pavardė.
Jūs tekėjote, susilaukėte dviejų sūnų ir dukters, bet pavardės nekeitėte?
Čia dar kita istorija. Visas mano gyvenimas – ištisos istorijos (juokiasi)... Vyro Sauliaus pavardė irgi gana žinoma: jo tėvas buvo garsus keramikas Valdemaras Manomaitis. Ir Saulius tuo metu buvo jaunas, perspektyvus architektas. Tekėdama norėjau pasilikti savo pavardę arba vyro prisijungti prie mergautinės. Bet mane kone privertė: ištekėjusi moteris privalo vadintis vyro pavardės. Metrikacijos biure manęs klausia, ar sutinku imti vyro pavardę, sakau „taip“, o širdyje tiesiog šaukiu: „Ne. Tai ne mano! Aš tos pavardės nejaučiu!“ Išrašė mums tą santuokos liudijimą, pasikeičiau pasą, tapau Zita Manomaitiene. Ir vis tiek niekaip negaliu priprasti prie savo pavardės, nors tu ką.
Prisimenu, laukiuosi sūnaus, sėdžiu poliklinikoje, išeina iš kabineto seselė ir kviečia Manomaitienę. Sėdžiu, dairausi, kur ta Manomaitienė... Niekas neina. Antrą kartą seselė išeina kviesti. Tik tada man topt: taigi čia aš! Tada ir supratau, kad negalėsiu aš su ta pavarde gyventi. Kai maždaug metai po santuokos buvo praėję, pasakiau vyrui: „Nepyk, bet aš noriu atsikeisti savo pavardę.“ Jis sutiko. Bet tarybiniais laikais sunku buvo tai padaryti: turėjai į Maskvą rašyti, įtikinti, pagrįsti, kodėl nori susigrąžinti mergautinę pavardę. Parašiau, kad Manomaitienės pavardę prisiėmiau būdama afekto būsenos. Suveikė! Atgavau savo pavardę ir į jokią kitą daugiau niekada gyvenime nekeičiau ir nekeisiu.
 |
| Zita Tallat-Kelpšaitė |
Mano vyresnėlis Faustas – taip pat Tallat-Kelpša. Kai susitinku su anūkėlėmis, Fausto dukrelėmis, juokiamės, jog esame trys Tallat-Kelpšaitės, o Fausto žmona Loreta yra mūsų visų mama – Tallat-Kelpšienė. Apskritai dabar vaikai – didžiausi mano patarėjai ir draugai. Faustas su partneriu užsiima verslu – popierinių pakuočių gamyba. Valdemaras – laisvas menininkas, o jaunėlė Milda – žurnalistė. Daro beveik tą patį kaip aš, tik Anglijoje ir anglų kalba. Ji gyvena Londone, leidžia specializuotą žurnalą ir organizuoja tarptautines konferencijas pasauliniu mastu. Man smagu, kad dukra jau pažengusi už mane kur kas toliau. Ir tikiuosi, kad Milda tęs mano darbą.
Kaip jūs tapote žurnaliste? Spėju, ir čia be nuotykių neapsieita...
Gimiau Kelmės rajone. Įstojau neakivaizdžiai studijuoti žurnalistikos ir pradėjau dirbti Šilalės rajoniniame laikraštėlyje. Bet jaučiau, kad tas miestelis per mažas mano siekiams. Vieną rytą atsibudau ir supratau, kad man reikia iš čia išvažiuoti. Į darbą atėjau jau su lagaminu, kuriame buvo kelios knygos, dvi suknelės, vieni bateliai. Padėjau ant stalo pareiškimą, straipsnius, kuriuos turėjau parašyti, ir išėjau į stotį. Stoviu ir galvoju: „Kažin, kur aš važiuosiu dabar? Yra penki didieji Lietuvos miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys... Gerai, kur bus pirmas autobusas, į tą miestą ir važiuosiu.“ Žiūriu, stovi autobusas Šilalė–Klaipėda. Vadinasi, į Klaipėdą. Tikrai nesigailiu, kad likimas atvedė mane į šį vėjų miestą.
Įsidarbinau laikraštyje „Statybininko žodis“. O kai maždaug 1978 metais Klaipėdoje buvo kuriamas savaitraštis „Lietuvos jūreivis“ lietuvių ir rusų kalbomis, mane, gan nepatyrusią žurnalistę, pakvietė dirbti redaktorės pavaduotoja. Kai suabejojau, ką aš apie tą jūrą išmanau, redaktorė tik vieno paklausė: „Zita, o ką jūs prarandate, išskyrus kasdienį nuobodulį?“ Iškart apsisprendžiau. Tada prasidėjo mano gyvenimo nuotykiai. Redaktorė padirbo mėnesį ir išplaukė į jūrą, palikusi mane vieną vadovauti nemažam kolektyvui ir leisti mūsų savaitraščio. Tais laikais, kai mes niekur negalėjome išvažiuoti, išplaukti į jūrą buvo vienintelis būdas pamatyti pasaulį. Grįžo redaktorė po mėnesio ir sako: „O dabar jūs, Zita, plauksite.“ Laivo sąrašuose negalėjai būti žurnalistė: man padarė jūreivio pasą, buvau antrasis šturmanas! Laive tai – ketvirtas žmogus po kapitono. Pirmasis mano reisas buvo dar anglimis kūrenamu garlaiviu „Jelec“, kuris į Ispaniją gabeno akmens anglį.
Jūra kardinaliai pakeitė mano gyvenimą, aš pamačiau kitokį pasaulį. Pasaulį, kuriame buvo visko: nuo kalnų iki... batelių. Laivui sustojus uoste, nueidavai į parduotuvę, iki proto netekimo išsimatuodavai gražiausius batelius. Gaudavome gerą algą valiuta, todėl ir pinigų buvo užtektinai nusipirkti, ką nori. Fantastika! Dešimt metų dirbau tame savaitraštyje ir nemažai plaukiojau. Vėliau, kai išėjau į laikraštį „Klaipėda“, išplaukdavau žvejybos laivais. Dirbau dar ir televizijoje, todėl kartą su kolega operatoriumi Juozu Mažonu išplaukėme su žvejais į Atlanto vandenyną: jie žvejojo Mauritanijos zonoje, o mes filmavome reportažus apie jų darbą ir gyvenimą.
Planavome užtrukti mėnesį, bet taip iš vieno laivo į kitą keliavome... vos ne pusę metų. Nes kaip tyčia visi laivai tik žvejojo ir nė vienas neplaukė į uostą, mūsų nebuvo kam pargabenti į krantą.
Planavome sukurti reportažų iš kelių laivų, todėl įsivaizduokite: Atlanto vandenyno vidury mes iš vieno laivo turime persikelti į kitą. Tie milžiniški žvejybos laivai prisiglaudžia vienas prie kito, kažkaip susikabina ir mus su visomis kameromis, su visa technika iš vieno laivo perkelia į kitą. Laivuose yra gervės – kranai, kuriais krauna žuvį. Ant trijų grandinių pritvirtina didžiulę padangą, atsistoji ant jos, įsikimbi ir taip tave kelia. Vėjas pučia, vanduo laivus siūbuoja, o tu tabaluojiesi virš kunkuliuojančio vandens, kol pataiko į tą kitą laivą... O ten tave jau stengiasi pagauti glėbius išskleidę.
Planavome užtrukti mėnesį, bet taip iš vieno laivo į kitą keliavome... vos ne pusę metų. Nes kaip tyčia visi laivai tik žvejojo ir nė vienas neplaukė į uostą, mūsų nebuvo kam pargabenti į krantą. Buvome tapę plaukiojančiu anekdotu: visų aplinkinių laivų kapitonai žinojo apie mus, vieni kitų klausinėjo: „Tai kada tie žurnalistai pas mus atsikels?..“ Ir žvejams juk – atrakcija, mes jiems kasdienybę praskaidrindavome, dar kokį koncertą ar literatūros vakaronę surengdavome. Aš tokia nerami dūšia – ko tik neprisigalvodavau. Kažkada suskaičiavau, kad sudėjus visą laiką, kurį esu praleidusi ant vandens, išeina lygiai dveji metai. Tarsi armijoje kad būčiau atitarnavusi...
O kas tuo metu augino jūsų vaikus?
Vyras, jis save juokdamasis net vadino „mariačka“ – jūrininko žmona. Kita vertus, vaikai jau buvo ne tokie ir maži: Faustas mokėsi paskutinėje klasėje, Valdemaras ir Milda – paaugliai. Aš dėkinga vyrui, kad niekada mano polėkių nestabdė ir netrukdė.
O jeigu dabar jums pasiūlytų leistis į tokį nuotykį, ką sakytumėte?
Viską reikia daryti savo laiku. Pamenu, tada pabūdavau ilgiau krante ir jausdavau, kaip jūra mane traukia. Džiaugiuosi, kad turėjau tai gyvenime. Man pasaulio didybė, globalumas tada ir atsiskleidė. Dabar – kitoks ritmas: pabudusi anksti ryte, dar su chalatu pasidarau kavos ir įsijungiu kompiuterį: štai jau gaunu laiškų, per skaipą mane jau mato draugai ir partneriai kur nors kitame pasaulio krašte... Labai geras jausmas būti pasaulyje.
Tai todėl jūs leidžiate žurnalą „Jūra. Mope. Sea“ net keturiomis kalbomis: lietuvių, rusų, anglų ir kinų?
Iš pradžių vietiniai iš manęs šaipėsi, kam ta kinų kalba Lietuvoje. Kiti net piktinosi: „Kodėl mes čia tuos hieroglifus turime skaityti?“ Bet kai pirmą kartą į Kiniją nusivežiau žurnalą su tekstais kinų kalba, verslininkai man rankomis plojo, kad Europoje, ir dar tokioje nedidelėje šalyje, galima rasti tokį leidinį. „Jūs esate pirmoji tai padariusi, bet, patikėkite, greitai turėsite daug pasekėjų“, – išgirdau. Ir iš tikrųjų... Džiaugiuosi, kad nieko nekopijuoju savo leidyboje. Bet mano idėjas kopijuoja. Kartais truputėlį pikta, nes labai greitai turi ką nors naujo sugalvoti. Bet tai reiškia, kad aš einu priekyje.
Savo žurnalą platinu didžiulėse transporto ir logistikos konferencijose įvairiose pasaulio šalyse. Kinija, Indija, Vietnamas, keliskart per metus – Kazachstanas, Azerbaidžanas, Turkmėnija, Turkija, Rusija, Ukraina, žinoma, Europos šalys... Kompanijos, kurios nori pristatyti save Azijos rinkoje, ne visada pačios važiuoja į visus renginius. O žurnalas, kuriame yra reklama ar informacija apie juos, nuvežamas ir išplatinamas tarp potencialių partnerių ar pirkėjų. Tiesa, mano verslas net fiziškai yra nelengvas (juokiasi). Išleidžiu naują žurnalo numerį, prisikraunu pilnus lagaminus ir – pirmyn. Lagaminai susidėvi per dvi tris tokias keliones.
Manau, kad man niekada panaši verslo idėja nekiltų. Iš kur jūs semiatės idėjų?
Man tikrai kartais kyla tokių keistų minčių, kokių kitiems, matyt, nekyla (juokiasi). Net pati norėjau kinų kalbą išmokti. Ir būtų pavykę, tik sutrukdė... amžius. Prieš kelerius metus buvo tokia Kinijos vyriausybės ir Europos Sąjungos finansuojama programa, pagal kurią keli šimtai vidurinės grandies lygmens vadovų vyko į Kiniją mokytis kalbos ir verslo. Reikėjo užpildyti labai daug dokumentų, sukurti verslo planą, rasti verslo partnerių, kurie tave priimtų į praktiką... Aš visa tai padariau, nes turiu labai daug draugų Kinijoje, gavau visus reikalingus rekomendacinius laiškus, susiradau didelę logistikos kompaniją Šanchajuje, kuri priimtų mane, ir buvau suplanavusi rašyti knygą apie Kinijos verslą.
Viskas buvo labai gerai, kol nepriėjo iki mano gimimo metų (juokiasi). Tos studijos buvo skirtos žmonėms iki 45-erių. Aišku, man jau gerokai daugiau... Paskambinau organizatoriams, tie nuramino, kad net penkiasdešimtmečių būna... O man – jau ir per penkiasdešimt (juokiasi). Natūralu, kad gavau mandagų atsakymą, jog atrankos neperėjau. Dabar, kai Kinijoje susitinku lietuvius verslininkus, kurie tada buvo išvažiavę mokytis, girdžiu, kaip jie kalba kiniškai, kraujas užverda. Ir aš būčiau galėjusi! Mokėdama kinų kalbą būčiau nuveikusi tikrai didelių darbų. Bet, kaip sakoma: per vėlu... Man norisi daryti tai, ko kiti nedaro. Ir man visai nerūpi, jei kam atrodo, kad man arba kvankt, arba esu išsišokėlė. Gyventi nuobodžiai man nesinori.
Toks jausmas, kad jūs ne savo laiku gimėte. Turėdama dabartines galimybes ir tokį užsidegimą – ohoho, kiek nuveikti galėtumėte!
Kartais man atrodo, kad aš per vėlai gimiau. Man labai patiktų gyventi kokiame aštuonioliktame amžiuje, vaikščioti su krinolino suknelėmis, skrybėlaitėmis... Kita vertus, kai dabar yra tokių galimybių, gaila, kad gimimo data uždaro man daug durų.
Pagal savo amžių jau lyg ir galėčiau nieko neveikti. Bet gyventi ramiai, be darbo, be veiklos – ne man. Rutina ir tuščios kalbos mane nervina. Neįsivaizduoju, ir kaip reikėtų būti ponia, kuri pusę dienos praleidžia grožio salonuose ir visokiuose SPA. Net vaikai iš manęs juokiasi, kaip į darbą važiuoju: nagus lakuojuosi sustojusi prie šviesoforo. Prie vieno šviesoforo trys nagai išeina... Visos mano dienos, va, tokios: aš visur lekiu, bėgu, skubu... Man visko dar norisi: mokytis, tobulėti, keliauti... Sunku būtų nuraminti mano širdį. Sunku...
