Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Živilė Balčiūnaitė. Dukrelė – dar viena mano pergalė (papildyta spalio 28 d.)

„Mano gyvenimo būdas visus supainiojo“, – šypsosi garsiausia Lietuvos maratonininkė Živilė Balčiūnaitė (32). Prie visų gyvenimo pergalių prieš gerą mėnesį ji pridėjo dar vieną, labai svarbią asmeninę – tapo mama. Su vyru Andriumi Žebuoliu dukrelei išrinkusi Emilijos vardą, Živilė pamažu grįžta į bėgimo takus ir rūpinasi savo įkurtu fondu. „Jei mane išteisins dopingo byloje, iki Londono olimpiados dar turiu laiko“, – sako miške stumdama vežimėlį su miegančia dukra.
Živilė Balčiūnaitė
Živilė Balčiūnaitė / Gretos Skaraitienės nuotrauka

Živile, ir kokia gi tu slapukė?!

(Juokiasi.) Aš ir nemaniau slapstytis! Visur būdavau, liepą Palangoje, vaikščiojau, bėgiojau, paplūdimyje su maudymosi kostiumėliu gulėjau. Viena mano draugė juokėsi: „Tu ėjai ir priešais save leidai miglą, toji migla užklojo visiems akis, užtat niekas nieko nepastebėjo.“

Mano gyvenimo būdas visus apgavo. Kur reikia, vis su ta pačia suknele, tais pačiais apkritusiais drabužiais... Tik džinsus vienus nusipirkau, kai turimi pasidarė per siauri. Žiūriu į save per televizorių, o siaube, užpakalis lyg meškiuko. Paskutinėmis dienomis prieš gimdymą nuėjau pas Kęstutį Rimdžių apsikirpti. Ir tas nieko nematė! Paskui vaikščiojo žurnalą, kuriame buvo parašyta, kad pagimdžiau, visiems rodė, patikėti negalėjo. „Šaunuolis, – sakau, – dirbi savo darbą, į šonus nesidairai!“

Tikriausiai visai nedaug svorio priaugai?

Tik devynis kilogramus! O pagimdžiusi iškart dvylika numečiau. Visus tos mano treniruotės išmušė – kasdien ėjau bėgioti. Tiesa, krūviai šiek tiek mažesni buvo nei įprastai. Treneris iš pradžių irgi nieko nežinojo – liepia bėgti, aš bėgu, bet lėčiau keliomis sekundėmis. Ir kad svorio priaugau – nieko nuostabaus, juk žiemą visada pridedu. Sveriu 43 kilogramus, o žiemą – iki 50, ir tai matyti. Net mama nepastebėjo... Birželį, pamenu, buvo kažkoks renginys, draugė paskolino trumpus šortukus-sijoną, apsirengiau aptemptus marškinėlius, o ant viršaus – bolero. Ir kas gi pasakys?! Visur aš su ta migla... Vyrui sakydavau tėtuko žodžius: „Protingi pamatę nieko nesakys, o kvailiai – nepastebės.“ Taip ir buvo!

Ar pirmieji mėnesiai nebuvo sunkūs?

Mano organizmas gudrus, nueidavau trečią nakties miegoti, o keldavausi antrą dienos, – tai man padėdavo išvengti rytinių pykinimų. Vieną rytą kažkur išvažiavau su reikalais, tai atvažiavusi į sutartą vietą, vos spėjau automobilio dureles praverti. Bet anksti kėliausi tik kartą. Agurkėlių, ledų vidury nakties iš vyro nereikalavau.

Kas buvo pirmasis, sužinojęs džiaugsmingą jūsų šeimos naujieną?

Žinoma, mama. Pasakiau tuomet, kai nebebuvo jokios rizikos. Su vyru įteikėme jai echoskopu darytą mūsų kūdikėlio nuotrauką. Tai – mano draugės idėja, puiki išeitis, kai nežinai, nuo ko pradėti pokalbį. Mama nustebo: „Kokios čia šiuolaikinės technologijos? Ar čia matau, ką matau?“ Kaip ji apsidžiaugė, kai pasakėme, kad tai – tiesa. „Dabar man aišku, kodėl sode pavasarį taip vaikiškai dirbai!“ – juokėsi.

Kad laukiuosi, po savaitės sužinojo treneris. Man buvo jau penktas mėnuo. Maniau, supyks, o jis taip supratingai viską priėmė, tik paklausė, kiek dabar bėgioju. „Dvidešimt, dvidešimt penkis kilometrus“, – atsakiau. „Oho, kiek daug!“ – nustebo. Tik liepą pradėjome krūvį mažinti. 

Labai džiaugiuosi, kad mums pavyko, kad išnešiojau sveiką dukrelę, pagimdžiau. Juk visko būna... Ir juo labiau – sportininkėms. Atidedi, atidedi, kai sugalvoji, žiūrėk, nebeišeina. Žinau tokių patirčių, netgi artimos mano draugės tai iškentėjo. Viena bėgikė prieš Niujorko maratoną viešai pasakė, kad jame nedalyvaus, nes laukiasi. Po mėnesio paaiškėjo, jog vaikelis nesivysto, o visas pasaulis žino... Laimė, dabar jai viskas gerai, augina sūnelį. Užtat ir aš sėdėjau susispaudusi. Nuostabu, kad organizmas man leido sportuoti, kad kiekvieną dieną bėgiojau. Oi, kaip visi bambėjo, kas mano paslaptį žinojo! Bambekliams paskui išsiunčiau žinutę, kad viena bėgikė pagimdė tuojau po Čikagos maratono (šypsosi).

Tavo artimi žmonės paslapties neišdavė, treneris irgi tylėjo lyg užsiūtas, juk klausėme, kai buvo kilę įtarimų...

Kad visiems lyg ir visiškai aišku buvo, jog turiu gimdyti. Zyzė: kurkitės vaikus, dabar – gera proga. Dar mes patys apie tai negalvojome, o visi jau gruodį ūžė.

Bet tu pavasarį susirengei šokti televizijos projekte „Šok su manimi“?!

Ir būčiau šokusi! Tik mane devynių centimetrų pakulnė išgąsdino. Aukštais kulniukais vieną kartą, per savo vestuves, šokau. Į šokių pamoką atėjau įsispyrusi klasikinius batelius. Choreografas sako: „Na, dar tokių stebuklų nesu matęs, kad su tokiais bateliais šoktų!“ Aš su aukštesniais – nė už ką negaliu. O dar liepė džemperį nusirengti. Kur aš tau nusirengsiu, kai talijos nebėra. Nelabai suprantu, kaip partneris nieko nepajuto, juk susikibę repetavome?!

Na, tu ir pasiutusi! Šokti laukiantis?

O ką? Galvoju, parepetuosiu iki liepos, paskui pagimdysiu ir grįšiu. Svarbu gauti pradmenis, aš juk greitai „pagaunu“, o jau programą po gimdymo sudėliosim. Perskaičiau knygose – šokti galima. Edita Daniūtė juk irgi iki penkto mėnesio šoko. Būčiau prašiusi: mokomės pradmenis, tada patylime, o paskui – šokam. Tik vėliau kažkas manęs paklausė, ar nebijau traumų? O apie tai nebuvau pagalvojusi, man tik kulniukai buvo galvoj (juokiasi). Betgi tikrai – o jei trauma? Ką tuomet valgysiu?

Ir vyras tau nieko nesakė? Leido bėgioti? Šokti?

Tik vis grasino: „Kai gims vaikas, aš jam viską papasakosiu.“ Andrius vienos nepaleisdavo, paskutinius mėnesius ir bėgiodavo kartu. Iš vakaro prieš gimdymą aštuonis kilometrus nubėgome. Dar juokavau: „Tikriausiai paskutinį kartą dviese...“ Taip ir atsitiko!

Lengvai pagimdei?

Greitai, kaip esu įpratusi (juokiasi).

Per mėnesį jau spėjai įsijausti į mamos vaidmenį?

Kaip su lėlyte (šypsosi)... Tiesą sakant, nuo vaikystės esu įpratusi kitais rūpintis, turiu tris krikšto vaikus, mano namuose visuomet gyveno augintinių. Labai viskas natūralu, nėra į ką įsijausti.

Ar Emilijos atėjimui labai ruošeisi? Kraitelį krovei?

Kad nereikėjo nieko krauti, mano draugės turi mažų vaikų, viena – siuntinį, kita – maišą, trečia – maišą, pusseserė krikšto dukters drabužėlių, kurių jai buvau pripirkusi, atidavė, lovytė dar mano likusi. Nemažai pinigų sutaupiau...

Ar kūdikis, tavo Emilija, yra dar viena pergalė? Galima šitaip sakyti?

Na, žinoma, pergalė! Ilgai ją planavau, norėjau po Pekino olimpiados, paskui – po Europos čempionato. Tačiau išėjo, kaip išėjo, pusseserė sako: „Gal ir negražiai tave sustabdė, bet matai, kokį turtą dabar turi!“

Na, turtą turi, o planų?

Daugybė dalykų išsispręs, kai paaiškės mano likimas dopingo byloje. O kol kas išmėginau ir jau spėjau pamėgti šiaurietišką ėjimą – vaikštau su lazdomis. Rūpinuosi savo fondo veikla, neseniai įteikėme aprangas perspektyviems ilgų nuotolių bėgikams. Vaikams buvo džiaugsmo! Fondo man prireiks ir tuomet, kai pradėsiu sportuoti.

O Londono olimpinės žaidynės?

Jei mane išteisins, laiko dar turėsiu. Normatyvus nebus sunku įveikti, treniruotėje tokį rezultatą lengvai pasiekiu. Per tą laiką nieko nepraradau – juk visą laiką judu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos