Dėl maratono daug ko teko atsisakyti?
Sakoma, kas saugosi, tą ir Dievas saugo. Nėjau į viešus renginius, nors kartais gal ir norėjosi, šią vasarą nė karto nesimaudžiau ežeruose. Tik į „Sporto baro“ atidarymą mama išgrūdo. Ten susitikau seniai matytų bičiulių sportininkų. Šie mane užsipuolė, kur dingau. Kai ruošiuosi svarbioms varžyboms, išnykstu. Negali žinoti, kokia bakterija kibs į kojas ar kitas kūno vietas. Saugausi, nes tuo metu imunitetas būna labai nusilpęs. Viską aukojau dėl sporto, ir svajonė išsipildė!
Pagaliau – užtarnautos atostogos?
Visada po maratono porą savaičių lengvai atsikvepiu. Tikros mano atostogos yra gruodį. Tada ilsiuosi mėnesį. Žinoma, vis tiek sportuoju, tik nesmarkiai, neariu kaip arklys. Atostogos pajūryje – tradicija nuo vaikystės. Kasmet ten nuvažiuoju. Noriu pabūti gamtoje, nuo visų pasislėpti, pailsėti.
Prie jūros ilsiesi su vyru?
Su šeima. Ji – didelė. Kartu čia – pusseserė su šeima, teta, mama, vyras, uošviai. Mūsų giminė – kaip graikų: esame vienas kumštis, visi energingi, emocingi, dūšios žmonės. Tuo labai didžiuojuosi. Prie jūros bendrausiu su artimaisiais, miegosiu, bėgiosiu. Ir maudysiuosi!
Nepaminėjai lepinimosi maistu…
Karšta – valgyti nesinori. Apskritai žmogui nereikia tiek maisto, kiek visi mano. Žiemą – sutinku, tenka maitintis sočiau, nes šalta, reikia daugiau energijos. Tačiau vasarą užtenka atsigerti. Juk neiname arti laukų!
Iš tavęs likę tik kauliukai ir gyslos…
O kaip kitaip karštį pakelsi? Tik lengvu kūnu. Dievinu karščius. Kaifas tokia lietuviška vasara. Kai toks oras, ir nuotaika puiki. O kai šalta, tai ir aš susitraukusi, pikta. Kai nėra saulės, nenoriu net iš lovos lįsti. Džiaugiuosi, kad ir Barselonoje kepino. Kai temperatūra pakilo iki 33 laipsnių, nudžiugau. O mano varžovės virė…
Šiuo metu sveri 43 kilogramus. Niekada nė gramelio daugiau?
Tik būdama geros sportinės formos tiek sveriu, o paprastai daugiau, net iki penkiasdešimties kilogramų. Kai labai šalta, atsiranda apsauginis riebaliukų sluoksnis. Labai jaučiasi temperatūros kaita. Prieš Barseloną vos tik šiek tiek atvėso, iš sykio du kilogramai prilipo! Atšilo – dingo. Džiaugiuosi, kad organizmas pats prisitaiko.
Kiek kąsnių per dieną reikia ilgų distancijų bėgikei?
Ryte – kruasanas su arbata. Duonos nebegaliu valgyti. Lietuviška taip suprastėjo, kad man pradėjo skaudėti skrandį. Nustojus ją valgyti – susitvarkė.
Į grožio salonus einu, kad negąsdinčiau žmonių. Bėgimas sekina organizmą, alina odą, plaukus, todėl reikia reguliariai savimi rūpintis.
Po pusryčių – bėgimas?
Taip, apie keturias valandas sportuoju.
Per pietus pilvas jau turėtų gurgti.
Ne. Žmogui tikrai nereikia tiek, kiek sukemša į skrandį. Netiesa, kad daugiau suvalgęs jausiesi geriau. Pietums man užtenka baltyminio batonėlio ir prigulti pailsėti. Tada – vėl valandą ar dvi sportuoju. Vakarienė – soti: mėsa ar žuvis, sriuba, daržovės, vaisiai. Normaliai pavalgau ir einu miegoti. Pilnu pilvu atsigulu (juokiasi).
Kai tiek mažai valgai, tai ir nešeimininkauji?
Nepatinka, bet sau valgį ruošiu pati. Vyras arba treneris Romas Sausaitis man tik padeda, paruošia produktus, o paskui išplauna indus. Aš – „virtuvės šefė“ (juokiasi). Sugalvoju visokių keistenybių. Kartą viriau perlinių kruopų košę su kalmarais. Abu virto iš skanumo (juokiasi).
Per metus Vilniuje būni tik tris keturis mėnesius. Turėtum labai pasiilgti namų!
Žmonių pasiilgstu. Namai man – vieta, kur galiu pernakvoti, pavalgyti, pasidėti daiktus. Kol dar neturiu krūvos vaikų, galiu sau leisti taip gyventi, nes paskui atsiras didelė namų trauka.
Kada ateis eilė atžaloms?
Kai gamta skirs. Kai likimas jų atsiųs. Pirma reikia susikurti gyvenimo pagrindus. Juk vaikams nepasakysi, kad nėra pinigų. Turiu du krikšto vaikus, dar ir trečią – vaikystės draugės dukrą – krikštysiu – žinau, kiek kainuoja juos auginti…
Sutuoktinis daugiausia laiko sportuojant praleidžiančią žmoną dar pakenčia?
Jis tvirtas (juokiasi).
Tokia užtikrinta gal neturėtum būti?
Esu garantuota. Jis (Živilės vyras Andrius Žebuolis – red. past.) pats mane pasirinko. Žinojo, su kuo susideda. Jis patenkintas. Manimi didžiuojasi (juokiasi).
Kodėl Andrius toks slapukas: niekada nesutinka duoti interviu, su tavimi fotografuotis?
Jis mano, kad dėmesio centre turi būti to nusipelnę žmonės.
Tačiau po finišo tu viešai jam dėkoji.
Kaip galėčiau nedėkoti?! Tačiau Andrius – šešėlinis žmogus. Mano, kad šeima yra šeima, darbas lieka darbu. Kam patinka – tegul afišuojasi.
O tu jau įpratai, kad sėkmingai įveikus maratoną teks atlaikyti ir dar vieną – interviu dalijimo?
Tai – mano darbo dalis. Toks šiuolaikinis gyvenimas.
Kai sekasi, gal tai net malonu?
Man smagu ir bėgti, ir pasišnekėti. Pastaruoju metu mane per daug buvo užgriuvusios nesėkmės. Jau buvau bepalūžtanti. Trejus metus po tėvo mirties labai nesisekė, kamavo traumos, skausmai. Daug kas sakė, kad tai – dėl nervų. Tik praėjusių metų lapkritį nustojo skaudėti. Nėra nieko geresnio, kaip jausti, kad niekas neskauda. Tai – didžiausia laimė. Tada viską gali.
Mane labai puola uodai ir visokie vabzdžiai. Esu visa jų sukapota. Todėl per vasarą lekiu tekinom, kad tik niekas neįkąstų.
Ar bėgikės prieš startą rūpinasi savo išvaizda?
Kažkada Artūras Poviliūnas yra sakęs, kad esu stilingiausia Lietuvos sportininkė (šypsosi). Visada derinu sportinę aprangą. Prieš rimtas varžybas ir plaukus tvarkau, pagalvoju apie manikiūrą, pedikiūrą. Kad juokingai neatrodyčiau, sulyginu kūno įdegį. Turiu atrodyti moteriškai. Tačiau ne visos sportininkės taip elgiasi, ne visos prisižiūri.
Vadinasi, laisvą valandėlę mielai praleidi grožio salone?
Labai tai nepatinka… Vienintelė smagi grožio procedūra – makiažas (juokiasi). Į grožio salonus einu, kad negąsdinčiau žmonių. Bėgimas sekina organizmą, alina odą, plaukus, todėl reikia reguliariai savimi rūpintis. Juokinga, kai moterys pedikiūrą daro tik vasarą.
O kas tau teikia malonumą?
Teatrai, parodos, kitokie kultūros renginiai. Užsienyje man draugiją palaiko treneris. Vilniuje – draugai, šeima. Ir viena nueinu, jei nerandu norinčių. Jei turiu laiko, stengiuosi šturmuoti visus geresnius koncertus. Esu melomanė.
Ir per treniruotes bėgdama krosą klausaisi muzikos?
Ne, tuomet klausausi paukštukų, varlių – gamtos muzikos. Pelėdą vakare bėgdama kartais girdžiu. Šitiek garsų! Man patinka gamta. Tačiau kai draugai siūlo savaitgaliui važiuoti prie ežerų, mieliau renkuosi miestą. Gamtoje prisibūnu treniruodamasi. Be to, mane labai puola uodai ir visokie vabzdžiai. Esu visa jų sukapota. Todėl per vasarą lekiu tekinom, kad tik niekas neįkąstų (juokiasi). Laisvalaikiu mieliau renkuosi ne pikniką, o galimybę pasižmonėti mieste.
Tikriausiai teks atlaikyti ir čempionės pagerbimų bangą?
Pūsiu dulkes nuo suknių (juokiasi). Drabužių turiu sočiai. Mano kūnas nesikeičia nuo paauglystės, todėl galiu vilktis bet kurį iš jų. Kai kas nors guodžiasi, kad neturi ką rengtis, aš atsakau, jog neturiu laiko kur nors išeiti. Seniai ir puošnią suknelę bevilkėjau. Aukštakulniai – gražu, bet labai nepatogu. Pradeda skaudėti kojas. Grožis lieka grožiu, o sportas – sportu…
Dar nesuprantu, kas įvyko. Atrodo, gerai bėgau, nugalėjau – išsipildė svajonė. Tačiau nesuvokiu, tikrai dar nesuvokiu, su kuo ta pergalė „valgoma“. Man emocijos išsiveržia prieš varžybas. Ir šįsyk viską ašaromis išliejau, ir Atėnuose taip buvo. O po starto būnu rami. Labai keistai jaučiuosi. Taip noriu pailsėti, o viduje – sumaištis.
Žinau, kad viena pergalės nebūčiau pasiekusi. Daug kas prisideda prie mano sėkmės: artimieji, treneris, Lengvosios atletikos federacijos žmonės, pagaliau – rėmėjai. Jei ne jie, šiandien tikriausiai net neturėčiau mašinos. Automobilis mane labai gelbsti: nereikia tampyti krepšių.
Sunkiai nešdama, matyt, subyrėtum?
Labai pavargsta nugara. Be to, kiek energijos sunaudoju! Visi saugo, kad nepersitempčiau. Masažuotojai, gydytojai pyksta, kad mane ištampo, sustiprina, o aš panešu krepšį ar sunkią rakinę, ir jų pastangos nueina veltui. Namuose man visada padeda vyras arba mama, išvažiavus lagaminus velka treneris. Dabar Ispanijoje į parduotuvę lydėdavo jaunesnė kolegė. Ji neleisdavo nešti pirkinių. Visi mane saugo kaip porcelianinę (juokiasi).
Apie tave šokinėjama lyg apie princesę!
Todėl ir sakau: „Aš „išlepusi“ (juokiasi). Visi šaiposi, kad netiesa – juk mane galima bet kaip aprengti. Įdomiose srityse esu išlepusi: man turi būti geras maistas, kokybiška avalynė, o drabužiai tiks ir suplyšę, galiu miegoti nors ir ant žemės. Tarkim, niekada neperku bet kokio daikto. Geriau sukandusi dantis pataupysiu, bet nusipirksiu kokybišką. Ir prasti papuošalai netraukia, geriau jų turėsiu mažai, bet vertingų. Tarkim, man nepatinka geltonasis auksas. O kitiems galbūt tai labai gražu…
Jei ir toliau taip sėkmingai sportuosi, ar tik neteks prie visų aukso atspalvių priprasti?
Tai – išskirtinis auksas! Aš ir sidabro negaliu nešioti. Jis man išderina nervų sistemą. Tačiau išimtiniais atvejais neatsisakau (juokiasi).
